Ši informacija yra paruošta Lietuvos Turizmo informacijos centrų (Všį Ignalinos rajono, Všį Švenčionių, Všį Utenos ir Všį Zarasų rajono tic). Poilsiautojai yra kviečiami susipažinti su autentiškais Gaveikėnų, Ginučių, Pakretuonės, Bruknynės (Borovkos), Pakaso, Minčios, Antalieptės bei Titiškių vandens malūnais ir pasigrožėti nepakartojama Aukštaitijos nacionalinio parko ir Gražutės regioninio parko gamta.

Gaveikėnų vandens malūnas

Šis vienaaukštis malūnas pastatytas XIX amžiuje, stovi prie Palaukinio upelio, Gaveikėnų kaimo pietrytinėje dalyje, pamiškėje visai netoli kelio Ignalina – Ginučiai (Gaveikėnų km., Ignalinos seniūnija, Ignalinos r.). Šalia malūno rasite užtvanką su tiltu, čia dažnai atvyksta maudytis poilsautojai. Malūno pastatui tautodailininkas Teofilis Patiejūnas išdrožė keletą velnių skulptūrų. 1978 m. šis malūnas įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Apie Gaveikėnų malūną žinoma ne viena legenda. Paklauskite vietinių gyventojų – būtinai papasakos bent vieną. Pavyzdžiui: vieną kartą šeimininkas malūnininką išvarė vidurnaktį grikių malti, su mintimi, kad velniai jam šonus aplamdys. Kitą rytą šeimininkas atvykęs į malūną žiūri – malūnininkas knarkia, o velniai surišti grandine cypia. Tikima, kad velniai dar ir dabar ten niekšybių pridaro.
Šiuo metu malūnas yra tvarkomas ir pritaikytas vaikų ir jaunimo stovykloms rengti ir dvasininkų poilsiui.

Ginučių vandens malūnas

Ginučių vandens malūną XIX a. antroje pusėje pastatė dvarininkas Gimžauskas iš Linkmenų į talką pasikvietęs kelis ūkininkus. Tačiau šiuo malūnu ne visi buvo patenkinti, nes per jį buvo užtvindyti valstiečių dirbami laukai, todėl vyko valstiečių ir Gimžausko vietiniai teismai. Po Gimžiausko mirties visas malūnas atiteko kaimui. Per karą daugelis aplinkinių malūnų buvo sudeginti arba nugriauti, todėl čia malti grūdų žmonės atvažiuodavo iš atokiausių vietovių.  Ant sienų malūno patalpose kabantys tautodailininko Petro Gaižučio paveikslai byloja apie įvairiausius pasakojimus ir legendas, susijusius su malūnu. Apie 1968 sugedus malūno įrangai, malūnas nustojo veikęs, o 1978 m. malūną nupirko Ignalinos turistinė bazė ir pradėjo jį remontuoti. Šiuo metu malūnas saugomas valstybės ir priklauso Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijai, čia įrengtas įrengimų muziejus. Daugiau informacijos.

Malūną rasite Ginučių kaimo šiaurės rytinėje dalyje.

Pakretuonės vandens malūnas

Šis malūnas dar kitaip žinomas kaip Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mokymo bazė ir žinybinė stovyklavietė. Jis pastatytas prie Pakretuonės upės (Pakretuonės km., Švenčionėlių sen., Švenčionių raj.) ir šiuo metu yra suremontuotas, tačiau neveikia. Istorinių šaltinių apie šį malūną nėra išlikę daug, žinoma, kad jis veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Yra išlikęs autentiškas vandens sukamas ratas.

Pakaso vandens malūnas

Pakaso vandens malūno girnas (Stripeikių km., Linkmenų sen., Ignalinos raj.) kadaise suko Tauragnos upelis, prie malūno įtekantis į Pakaso ežerą. Jis pastatytas kaip ir daugelis iš šių malūnų – XIX a. Sklando graži legenda, kad malūne gyveno malūnininkas su savo gražuole ilgakase dukra ir vieną naktį į malūną užsuko svetimšalis pirklys ir prašėsi nakvynės. Malūnininkas jį svetingai priėmė. Kitą diena pirklys dingo net neatsisveikinęs. Paaiškėjo, kad jis suvedžiojo malūnininko dukrą ir iškeliavo. Dukra ilgai sielojosi, verkė, niekaip nesulaukė pirklio, todėl nusiskandino ežere. Kalbama, kad vėjui papūtus ežeras pasipuošia raibuliuojančiomis juostomis. Sakoma, kad tai malūnininko paskendusios dukters kasos. Beje, ežero vardas ir yra kilęs nuo žodžio “kasa”.

Minčios vandens malūnas

Šis malūnas – Tauragnų dvaro pastatas, pirmą kartą ir buvo aprašytas Tauragnų dvaro 1792 m. inventoriuje. Pagal inventorių, malūno milo vėlyklos piesta ir grūstuvai seni, vandens ratas, tiltas per Minčios upelį ir velenas – nauji. Įdomu ir tai, kad malūne buvo ir kūjis akmenims trupinti, senas ketaus katilas. Gali būti, kad malūnas pastatytas iš anksčiau čia buvusio malūno, pastatyto XVIII a. pirmojoje pusėje, kuriame kadaise veikė dirbtuvė-kalykla. Šioje dirbtuvėje, kurioje daugiausiai buvo kalami variniai puodai, 1863 m. sukilimo dalyviai liejo šovinius.
Šalia malūno yra medinis tiltelis, o poliai sutvirtinti betonuojant. Kadaise čia buvo ir užtvaka, tačiau 1970 m. ji buvo išardyta. Per buvusį tvenkinį nutiestas kelias. 1986 m. vėl įrengtas tvenkinys. Šiuo metu malūne veikia “Rtų skirstomųjų tinklų” įmonės pilsio bazė.

Minčios km., Utenos raj.

Bruknynės vandens malūnas

Bruknynės malūnas dar kitaip yra vadinamas Borovkos vandens malūnu. Jį rasite Bruknynės kaime, Kaltanėnų seniūnijoje, Švenčionių rajone, Šventosios upės dešiniajame krante. Čia rasite užtvanką su mediniu tilteliu per upę. Malūnas veikė nuo 1927 metų, jį pastatė caro kariuomenės pulkininkas Mordovinas. Iki šiol yra išlikusios senosios girnos, durys ir maišų kėlimo įranga. 1992 metais malūne pradėję šeimininkauti nauji savininkai, kurie rūpinosi malūno atgaivinimu. Jie pradėjo restauravimo darbusir gavo paramos iš Kultūros paveldo departamento. Lankytojai čia yra laukiami.

Antaliepės vandens malūnas

Malūnas yra romantizmo laikotarpio architektūrinis paminklas, jį rasite Antaliepėje (Antaiepės sen., Zarasų raj.). Jis buvo pastatytas 1855 m. dešiniajame Šventosios upės krante, senojo malūno vietoje. 1924 m. malūne buvo įrengta elektros energijos gamybos stotelė, kuri tiekė energiją Antalieptės miesteliui ir dviem kaimams. Vėliau pastačius Antalieptės HES, vandens pavaros mechanizmai sunyko.

Tiltiškių vandens malūnas

Kaip jau pastebėjome, Šventoji yra didžiausia Zarasų krašto upė, kuri yra viena patogiausių upių vandens malūnų statybai. Tiltiškių vandens malūne veikė elektrinė, tiekusi elektros energiją Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio gyventojams. Šiuo metu malūne yra įkurtas Energetikos muziejus su 5000 eksponatų (buvusio malūno ir elektros įrenginiai, įvairi stendinė medžiaga ir kt.).

Tiltiškių km., Salako sen., Zarasų raj.

Lankytojai priimami kiekvieną trečiadienį nuo 12 iki 13 val. Fabriko direktorius turi teisę bet kada, įspėjęs prieš savaitę, keisti lankymo dieną/valandą, jei to iš tiesų reikia.
Mokomoji programa turiniu ir forma pritaikyta vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams. 10 metų ir vyresni vaikai lankosi bendrovėje su tėvų žinia ir leidimu. Grupę gali sudaryti 10 – 20 žmonių.

Šokolado mokyklą rasite adresu:
Taikos pr. 88, Kaunas
8-37-305110
el. paštas: rbagdoniene@krafteurope.com

Polderis – tai nusausinta ir pylimu atskirta žemuma, iš kurios vanduo šalinamas siurbliais. Tai ypatingai aktualu Šilutės rajone, dėl kiekvienais metais kylančios potvynių grėsmės.

Tel. +370 441 58359, +370 441 52290,
Fax +370 441 62236
Uostadvario k., Šilutės r.

Šilutė

Didžiąją rajono dalį užima Nemuno delta. Administracinis rajono centras – Šilutė. Rajone užregistruota per 150 kultūros paminklų. Šilutės mieste išlikę daug senų pastatų, tokių kaip teismas ir kelėjimas (1848 m.) gaisrinė (1911 m.), senasis paštas (1905 m.) ir kt.

Senovėje Šilutės rajono žemė vadinosi Lamata (1252 m.) – „žema, pelkėta vieta“. Ji ribojosi su prūsų, kuršių ir žemaičių žemėmis. Nemuno deltos upės ir Kuršių marios nuo seniausių laikų buvo labai žuvingos, todėl čia kūrėsi žvejai. Daug kartų Šilutė siekė gauti miesto teises, tačiau tam nuolatos pasiprešindavo Klaipėda ir Tilžė. Tiktais 1910 metais, sujungus tris kaimus (Verdainę, Žibus ir Šilokarčemą), Šilutė tapo miestu.

Miestas gali didžiuotis puošnia bažnyčia, kuri pastatyta 1926 metais. Jos bokštas siekia 50 metrų ir jame yra trys varpai ir miesto laikrodis. Bažnyčios viduje galite pamatyti R. Pfeiferio tapybos freskas. Altoriaus freskoje nutapyti žymūs žmonės – A. Dantė, M. Liuteris, S. Bachas, o apačioje, ypač nusipelnęs Šilutei, rankose laikąs bažnyčios maketą -Hugo Šojus, kuris didžiąją savo energijos dalį atidavė miesto gerovei. Savo dvare jis įkūrė muziejų (Dabartinis Šilutės muziejus).

Rusnė

tai viena seniausių gyvenviečių Nemuno deltoje, įkurta dar XV amžiuje. Tai vienintelis Lietuvos miestas esantis saloje. Vasaros metu Rusnė tampa poilsiautojų lankoma vieta. Čia rasite ir turizmo informacijos centrą. Rusnės saloje galima aplankyti bažnyčią, etnografinę K. Banio žvejo sodybą, kas galėtų sudominti ir daugelį Lietuvos žvejų. Taip pat čia rasite Uostadvario švyturį ir pirmąją vandens kėlimo stotį.

Kintai

Tai kurortinė gyvenvietė prie Kuršių marių, turinti labai seną bažnyčią (1705 m.). Netoli Kintų gyveno anglų kilmės žvejybos inspektorius 1844 m. įvedęs Kuršių marių žvejų laivų žymėjimą vėtrungėse ir tokių puošnių vėtrungių nebuvo niekur kitur Europoje. Būtent netoli kintų yra Lietuvoje Venecijos vardą užsitarnavęs Minijos (Mingės) kaimas.

Ventės ragas

Ventės ragas daugeliui pažįstamas dėl jame įsikūrusios paukščių žiedavimo stoties. Ventės rago ornitologinėje stotyje veikia muziejus. Kasmet čia rengiamas trumpametražių filmų festivalis “Tinklai”.

Švėkšna

Šis miestelis gali pasigirti didžiausia (75 m) rajone raudonų plytų bažnyčia ir grafų Pliaterių parku su įspūdinga liepų alėja, Genovaitės vila, rūmais, tvenkiniais ir skulptūromis. Miesto centre rasite didžiulę turgaus aikštę. Sename parke yra ir miestelio muziejus. Grafų rūmai ir dar vienas parkas yra miestelio gale, už senųjų kapinių, ten stovi senas malūnas, kuriame šiuo metu įrengtas viešbutis ir puikus restoranas.

Žemaičių Naumiestis

Šis miestelis nuo seno turėjo prekybos privilegiją, o nuo 1792 m. Magdeburgo teisę. Miestelio senoje medinėje bažnytėlėje galima pamatyti senosios tapybos bei sluptūros darbų. Netoliese veikia ir muziejus. Įdomu tai, kad netoli Žemaičių Naumiesčio gimė ir užaugo pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas.

Degučiai

Čia stovi unikali medinė, 1757 m. pastatyta vienintelė Europoje trikampė medinė bažnytėlė, o šalia jos – medinė varpinė bei koplytstulpis su kaltinio metalo kryžiumi – saule, būdinga sakralinei lietuvių architektūrai.

Vainutas

Čia kelią pradeda Šyšos upė. Šiame miestelyje raštininko padėjėju dirbo poetas Antanas Baranauskas.

Katyčiai

Tai vienas seniausių miestelių Šilutės rajone. Šis miestelis išsidėstęs palei Šyšos upę.

Juknaičiai

Juknaičiai – naujosios kaimo architektūros pavyzdys. Dabar gyvenvietė pritaikyta poilsiui ir agroturizmui. Čia yra įkurtas Sveikatingumo centras su patogiais, jaukiais kambariais, žiemos sodu, sauna, baseinu ir vandens kaskadomis. Lankytojai gali pasilepinti gydomosiomis voniomis ir masažais.

Mažai iš mūsų žino, jog netoli Trakų yra dėmesio vertas pažintinis mokomasis pėsčiųjų takas Varnikų miške – čia suprasite ką reiškia laukinė gamta.
Apsilankyti verta kiekvienam iš mūsų: rasite įrengtus specialius medinius takelius per pelkes, tualetus, poilsiavietes. Na o einant specialia trasa rasite nemažai informacinių stotelių su aprašymais apie įdomius gamtos augalus, tokius kaip nuo dinozaurų laikų išlikusias žoles ar reiškinius (nykstantys ežeriukai). Priklausomai nuo metų laiko, rasite ir uogų, grybų…

Trasą įveikti užtrunka apie valandą, o kelias iki jos randamas gana paprastai – kryptis: Varnikų kaimas, o ten jau rasite nuorodas į pažintinį taką.

Varnikų pažintinis takas gali būti įtrauktas į vienos dienos aplink Vilnių dienotvarkės planus, o taip pat galėtumėte parodyti ir svečiams iš užsienio, kuriems be galo būtų įdomu pamatyti Lietuvos, žmogaus nepaliestos gamtos, grožį.

Tikriausiai daugelis svarstote, ar šiame labirinte įmanoma pasiklysti. Mes jus galime nudžiuginti, nes pasiklysti tikrai įmanoma! Ir ne vieną kartą. Būkite pasiruošę į kukurūzų lauko labirintą atvykti turint šiek tiek daugiau laisvo laiko ir bgūtinai pasiimkite geros nuotaikos bei šaunią draugų kompaniją, nes tikrai bus ką prisiminti.

Ši pramoga kainuoja, daugiau informacijos apie įkainius rasite oficialioje kukurūzų lauko labirinto svetainėje:
www.kukuruzulabirintas.lt

Labirintą rasite gana lengvai, jis yra šalia didžiulio medinio namo restorano „Trakų Dvarkiemis“, kelio Vilnius–Trakai 18 kilometre.

Tipas: Sodyba vienkiemyje

Sodybos vietos:

Viso vietų (su nakvyne): 16

Viso numerių: 6

Viso namelių: 2

Kainų ribos: 1500 Lt savaitei

Sodyba įsikūrusi vos 32 km. nuo Vilniaus centro (20km. nuo ribos), gražiame pušyne. 2.5 ha sklype, besiribojanti su Merkio upės vingiu (300 m). Pagrindiniame sodybos pastate yra 4 erdvus miegamieji, didelė virtuvė bei svetainė, tinkama švęsti 20-25 žmonėms, biblioteka; 3 WC, dušai, karštas vanduo, indai, virtuvės reikmenys, kepsninės. Sodyboje yra ir mažesnis 2 aukštų namelis, su atskiru WC ir dušu. Taip pat yra tinklinio, krepšinio aikštelės, didelis tvenkinys (90m/25m) su šalia stovinčia pirtimi, 2 baidairės. Tvenkinio  viduryje yra įrengtas namelis.

Sodyba tinkama tiek vienai šeimai, tiek didelei grupei. Joje galės pramogauti ir gamtoje nuo miesto triukšmo pailsėti tiek mėgstantys aktyvų (plaukimas  baidarėmis Merkio upe, krepšinis, futbolas, tinklinis, šaudymas iš lanko), tiek ramų (pirtis, žvejyba upėje ir tvenkinyje, uogavimas, grybavimas)  poilsį žmonės.

Kaina – 1500 Lt savaitei, 5500Lt – mėnesiui.

Šližiūnų k., Jašiūnų sen.,

Šalčininkų sav. LT

Pagrindinis mobilus: +370 698 45683

El. paštas: vilniausvaldos@takas.lt

Svetainės adresas: kaimoturizmosodyba.com

Sodybos orientacinė kaina:
Visos sodybos – nuo 1400lt
Pirties pastatas – nuo 600lt;
Kubilas – 120 lt.

Į kainą įskaičiuota:

- indai, stalo įrankiai;
- patalynė;
- šašlykinė, iešmai;
- malkos;
- muzikinis centras (CD, MP3);
- paplūdimio tinklinis;
- krepšinio aikštynas;
- futbolo aikštynas;
- gultai prie baseino;
- vieta automobiliams statyti.

Paslaugų kainos su kiekvienu klientu derinamos individualiai.

Maloniai kviečiame apsilankyti!!!

+37064044434
www.baubliusodyba.lt
baubliusodyba@gmail.com

Sakralinio meno rinkinys

Muziejuje eksponuojami ir saugomi XVII-XX a. Lietuvos ir Vakarų Europos sakralinio meno pavyzdžiai. Tai vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai, priskiriami baroko, klasicizmo, istorizmo stiliams: profesionalioji tapyba bei grafika, liaudies meno pavyzdžiai, taip pat tekstilės ir liturginių indų bei reikmenų kolekcija. Iš septyniolikos aliejinės tapybos kūrinių verta išskirti Lietuvos mokyklai priskiriamų paveikslų grupę. Tarp jų visų pirma minėtinas nežinomo XVIII a. Dailininko darbas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi“, eksponuojamas kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinės ekspozicijos salėje.
Ikonografiniu požiūriu įdomus ir gan aukšta menine kokybe patraukiantis nežinomo XVIII a. Lietuvių dailininko darbas „Saliamono teismas“.
Memorialinėje muziejaus ekspozicijoje žvilgsnį patraukia nežinomo XIX a. Lietuvos dailininko drobė pagal italų mokyklos atstovo Guido Reni (1575 -1642) kūrinį „Ecce Homo“, eksponuojama Dievo tarno T. Matulionio salėje.
„Šventas Kazimieras“ jautriai atkurtas pagal bene garsiausią Šv. Kazimiero atvaizdą, esantį Vilniaus katedroje. Šis kūrinys, unikalus savo ikonografija, populiariai vadinamas „Trirankio Kazimiero“ paveikslu. Jame Kazimieras vienoje rankoje laiko rožinį, simbolizuojantį pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, o antroje ir trečioje – po leliją. Pasak šią keistenybę aiškinančios legendos, dailininkas, norėdamas pakeisti šv. Kazimiero dešinės rankos gestą, vietoje ištiestos į šalį rankos nutapė nukreiptą krūtinės link ranką, tačiau užtapytoji ranka vis išryškėdavo. Tai buvo palaikyta stebuklu ir paliktos abi dešinės rankos.
Ekspozicijoje pateikiama ir apie trisdešimt liaudies meno pavyzdžių – daugiausia mažoji skulptūrinė plastika, vienas kitas liaudies meistrų tapybos darbas.
Ne mažiau svarbus muziejuje saugomas taikomosios dailės rinkinys, sudarytas iš muziejaus memorialinių eksponatų ir Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių lobynų: tekstilė, indai, kiti liturginiai reikmenys. Liturginė tekstilė muziejuje nėra gausi, tačiau įvairi, pristatanti įvairius liturginius drabužius.
Arnotas (lot. Ornatus -papuoštas) – viršutinis kunigo liturginis drabužis, vilkimas per šv. Mišias, yra kilęs iš Graikijos bei Romos imperijos pasauliečių kelioninio drabužio. Apeigoms jis pradėtas taikyti nuo V a. Eksponuojami du arn

otai XIX –XX a.pr., gausiai siuvinėti aukso siūlais, papuošti aplikacija su krikščioniškais simboliais (kryžius –tikėjimo, inkaras –vilties, širdis – meilės, Švč. Jėzaus širdis – pamaldumo gailestingajam Atpirkėjui simbolis). Baltos liturginės spalvos arnotą vilkėjo Birštono bažnyčios statytojas kunigas J. Karvelis, kitą, manoma – kardinolas V. Sladkevičius Kaišiadorių katedroje.
Ekspozicijoje yra ir dalmatika – iškilmingas asistuojančiojo šv. Mišioms liturginis drabužis nesusiūtas, bet paprastai susegamas šonais, dėvimas ant Albos ir stulos.
Be minėtų liturginės tekstilės pavyzdžių, ekspozicijoje yra kardinolo V. Sladkevičiaus dėvėta baltos spalvos stula su kutais galuose, papuošta trimis kryželiais. Stula (lot. Stola – ilgas drabužis) yra 15-20 cm pločio lygi juosta, dedama ant kaklo, tokios pat spalvos kaip arnotas. Ji papuošta paprastai kryžiumi.
Eksponuojama ir arkivyskupo T. Matulionio dėvėta puošni mitra, kurios aukso siūlais siuvinėtą dekorą sudaro kryžius bei gėlių motyvai. Mitra yra vyskupų galvos apdangalas su dviem ant pečių kabančiomis juostomis. Dvi juostos simbolizuoja Šventojo Rašto – Senojo ir Naujojo Testamentų – sandarą. Mitros forma panaši į žuvies galvą, tuo būdu primenanti Jėzaus žodžius, pasakytus Petrui ir Andriejui: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19).
Gausiausią sakralinio meno rinkinio dalį sudaro liturginiai indai – 57 eksponatai. Tai gražiausi Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių paskolinti liturginiai indai ir reikmenys.
Seniausia šiame rinkinyje 1619 metų sidabrinė Musninkų Švč. Trejybės bažnyčios komuninė.
Ekspozicija dažnai atnaujinama, organizuojant laikinas profesionalių darbų parodas. Tarp reikšmingesnių paminėtina kasmetinė katalikų dailininkų religinio meno paroda „Gloria Deo“. Jos tikslas yra suburti šiuolaikinius Lietuvos menininkus, kuriančius religine tematika, bei pristatyti visuomenei naujas šio meno tendencijas. (Roma Zajančkauskienė)

Birštono bažnyčios praeitis

Birštonas XIV-XVIII amžiuje buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir Lenkijos karalių nuosavybė, čia įsikūręs dvaras priklausė Jogailaičių dinastijai iki 1572 metų pabaigos. Čia jie sudarydavo sutartis, priimdavo garbingus svečius ir paprasčiausiai atvykdavo medžioklėn.
1609 metais Prienų ir Birštono seniūnas Kasparas Horvartas užrašė Prienų bažnyčiai Bagrėno dvarą su 33 valakiniais ūkiais ir įpareigojo atstatyti begriūvančią Birštono bažnyčią, padarant ją Prienų filija, kur pagal Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos įsakymą klebonas privalo gerai mokėti lietuviškai, turėti gerą vikarą, kuris laikytų pamaldas Birštone…Karalius Vladislovas Vaza 1643 metais vasario 4 dieną raštu padovanojo bažnyčiai žemės su joje gyvenusiais gyventojais. Manoma, kad bažnyčia 1655 metais sudegė.
1674metais vėl įpareigojama atstatyti Birštono bažnyčią. 1787 metais Prienų seniūno Kazimiero Nestoro Sapiegos lėšomis pradedama statyti nauja medinė bažnyčia.
1805 metus Birštone klebonavo kunigas Ignotas Milgaudas. Jis bažnyčią remontavo, užsakė nuliedinti Vilniuje tris varpus.
XIX amžiaus viduryje Lietuvoje ypač sustiprėjus rusifikacijai, Birštone, kaip ir daugelyje miestelių, buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė (dab. Basanavičiaus aikštėje, už paminklo J. Basanavičiui).Spaudos draudimo metais Birštone ir jo apylinkėse lietuvišką spaudą, krikščionišką literatūrą platino vienarankis atsargos kareivis Kajetonas Sviderskis.
Kunigas A. Rubša, matydamas plūstančius į kurortą poilsiautojus iš įvairių Rusijos, Lenkijos miestų, numatė būtinybę perstatyti medinę bažnyčią. 1900 metų sumanymas statyti bažnyčią buvo drąsus žingsnis: caras Nikolajus II tik 1905 metais išleido manifestą, leidžiantį statyti bažnyčias.
1902 metais birželio 16 dieną senoji medinė bažnyčia parduota iš varžytinių. Buvo pastatyta laikina koplyčia pamaldoms. Susirgus Kunigui A. Rubšai, 1904 metais kovo mėnesio 23 dieną parapiją perėmė kunigas J. Karvelis, kuris parapijos žmonių buvo labai mylimas.
1909 metų spalio 28 dieną bažnyčia baigta statyti ir pašventinta šv. Antano Paduviečio titulu. Tai neogotikinė su vienu 34 metrų bokštu, viduje trijų navų. Minima, jog statybai panaudota 576 tūkstančiai plytų.
Iš visų Birštono kunigų ypatingos parapijiečių meilės susilaukė kunigas M. Petkevičius, kuris sakydavo labai gražius, tautinę dvasią atspindinčius pamokslus, įkūrė ateitininkų organizaciją, kuri palaikė ryšius su Kaišiadorių apylinkėse kovojusiais partizanais. 1969 metais atvyko į Birštoną, kur liko iki mirties. Bendraudamas su parapijiečiais ir poilsiautojais įdėdavo savo širdį. Šis kunigas buvo artimas vyskupo V. Sladkevičiaus bičiulis ir patarėjas. Laisvalaikiu vertė teologų K. Rahnerio, J. Ratzingerio veikalus, kurie taip ir liko rankraščiuose. Rašė straipsnius į pagrindinį laikraštį „Rūpintojėlis“, mėgo kurti poeziją. Mintyse turėjo svajonę įkurti bažnytinį muziejų, gal todėl itin kruopščiai archyvuose ir iš enciklopedijų rinko Birštono ir bažnyčios istorinę medžiagą.

Tikėjimo liudytojas Dievo tarnas Teofilius Matulionis

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo istorija glaudžiai susipynusi su ypač komplikuota mūsų tautos istorija. Teofilius gimė 1873 m. Kudoriškių kaime, Aluntos valsčiuje (šiandieninėje Alantoje), mokėsi Antaliepėje, Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio kunigų seminarijoje. Po kunigystės šventimų 1900 m. darbavosi Bikavos parapijoje (Latvija), o nuo 1910 metų – Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Petrapilyje. Čia jo rupesčiu pastatyta nauja bažnyčia. Atėjus į valdžią bolševikams, imta visaip trukdyti pastoracinei veiklai. Naujieji „ponai“ panoro nacionalizuoti bažnyčios pastatą ir kitą turtą, tačiau kunigas Teofilius ryžtingai pasipriešino ir buvo už tai nuteistas trejiems metams kalėjimo (1923).
1929 metais kunigas Teofilius buvo slaptai prie dviejų liudytojų įšventintas į vyskupus, tačiau netrukus suimtas, ilgai tardytas ir ištremtas dešimčiai metų į Solovkus. Nepaprastai sunkus darbas kertant mišką, šaltis. Drėgmė ir prastas maistas pakirto jo sveikatą. Apie tolimesnį kunigo gyvenimo tarpsnį skaitykite Birštono muziejaus išleistoje knygutėje „Birštono sakralinis muziejus“.
Ištrūkęs iš pragariško kalėjimo arkivyskupas Teofilius troško supažindinti pasaulį su komunizmu „iš vidaus“ ir papasakoti apie sunkią tikinčiųjų padėtį. Pirmiausia aplankė popiežių Pijų XI, kuris nepaprastai jautriai vertino arkivyskupo Teofilius pasiaukojimą. Kai arkivyskupas priklaupė prieš popiežių ir paprašė palaiminimo, Šventasis Tėvas jį pakėlė, atsiklaupė pats ir pasakė: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!” Tik palaiminęs popiežių, arkivyskupas Teofilius gavo jo palaiminimą.
1936 metais arkivyskupas Teofilius apsigyveno prie benediktinų bažnyčios Kaune kaip jos rektorius. Mirus Kaišiadorių vyskupui J. Kuktai , arkivyskupas Teofilius 1943 metais skiriamas Kaišiadorių vyskupu. Teofiliaus pozicijos komunistų valdžia negalėjo ilgai pakęsti. 1946 metais jis buvo suimtas ir nuteistas septyneriems metams laisvės atėmimo. 1954 metais arkivyskupas Teofilius uždaromas į invalidų namus Mordovijoje, į Lietuvą jam leista grįžti tik 1956-aisiais. Grįžęs apsigyveno Birštone pas kunigą J. Jonį ir mėgino perimti iš valdytojo kunigo J. Stankevičiaus vyskupijos valdymą. Birštone arkivyskupas Teofilius slaptai pašventino vyskupu Vincentą Sladkevičių (1957 metai, Kalėdos), bet nei arkivyskupui Teofiliui, nei vyskupui Vincentui valdžia eiti vyskupijoje savo pareigų neleido.
Dievo tarnas mirė 1962 metais, rugpjūčio 20 dieną Šeduvoje. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje, greta vyskupo J. Kuktos.

Kokią reikšmę arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo auka turėjo tuomet ir turi dabar?

Persekiojimų laikais visuomet reikšmingas iškilus ir aiškus tikėjimo liudijimas, kuris paveikia netgi persekiotojus. Yra žinomas įdomus faktas iš arkivyskupo tardymo istorijos. Tardytojas buvo ypač piktas ir bet kokia kaina norėjo išgauti antivalstybinę veiklą įrodančių „faktų“, tačiau arkivyskupas tokių faktų nežinojo. Matydamas, kad tardytojas pykčio protrūkio pagautas, arkivyskupas atsiprašė, jog dėl jo tardytojui tenka tiek daug vargti. Šis žingsnis buvo raktas į to žiauraus žmogaus širdį. Per kitą tardymą jis buvo visiškai kitoks ir net pavaišino Dievo tarną sumuštiniu.
1990 metais Kaišiadorių vyskupijoje pradėta arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla siekianti pripažinti arkivyskupą Teofilių palaimintuoju.

Kardinolas Vincentas Sladkevičius

„Dangaus negalima pradėti nuo dangaus… Mes turime jį pradėti žemėje. Ko žemėje nepradėsi, to danguje neturėsi“, sakydavo Šventosios Romos kardinolas Vincentas Sladkevičius, kalbėdamas apie žmogaus ryšį su žmogumi, asmens orumą ir dvasinių vertybių pasirinkimą.
Kardinolas Vincentas Sladkevičius gimė 1929 metais, rugpjūčio 20 dieną, Guronyse (Kaišiadorių rajonas), jis buvo penktoji šeimos atžala. Nuo 1939 metų mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje jis taip pat pasižymėjo pamaldumu ir nuoširdumu.
1944 metais V. Sladkevičius įšventintas į kunigus. Kietaviškės, Merkinė, Aukštadvaris, Kaišiadorys, Semeliškės, Čiobiškis, Šešuoliai, Inturkė V. Sladkevičiaus kunigavimo vietos, ir šiandien menančios karštą pamokslininką, jaunimo ugdytoją, uolų Dievo tarną. „Visada norėjau būti tik eiliniu kunigu, niekada nesiveržiau į pirmas eiles“, – sako jo Eminencija.
1956 metais Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis kunigą V. Sladkevičių paskyrė garbės kanauninku ir laiške Vatikanui jį nurodė kaip vieną iš kandidatų į vyskupus, 1957 metais iš Vatikano Lietuvą pasiekė popiežiaus Pijaus XII apaštalinis laiškas, kuriame pranešama apie kanauninko V. Sladkevičiaus nominavimą vyskupu.
1959 metais KGB pastangomis vyskupas V. Sladkevičius ištremiamas į Nemunėlio Radviliškį Biržų rajone, kur praleido beveik 23 metus.
1988 metais pavasarį Kaišiadorių vyskupas paskirtas Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku. Tais pačiais metais popiežiaus Jono Pauliaus II oficialiai skelbiamas Šventosios Romos kardinolu. 1988-ųjų vasarą Lietuva įspūdingai pasitiko iš Romos sugrįžusį kardinolą V. Sladkevičių. 1989 metais V. Sladkevičius paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. Būdamas Lietuvos konferencijos pirmininku rūpinosi šalies dvasinių vertybių ugdymu, jaunosios kartos religiniu auklėjimu.
1995 metais sulaukęs 75 metų dėl sunkios ligos kardinolas įteikė atsistatydino raštą nuncijui arkivyskupui J.M. Garcijai, nors popiežius ir buvo prašęs neskubėti, 1998 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas V. Adamkus už doros ir laisvos tautos dvasios brandinimą Lietuvoje V. Sladkevičių apdovanojo Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu, tais pačiais metais jam įteikta Santarvės premija.
2000 metais gegužės 28 dieną Šventosios Romos kardinolas V. Sladkevičius mirė Kaune, palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos Švč. Sakramento koplyčioje (Irena Petraitienė).