Kelionių aprašymai

Nustebink mane Lietuva !!! – Andrius 2

Paskelbta: 2008-05-31

Du ekipažai iš Šiaulių pajuda į kiek neįprasta kelionę… 7 dienų kelionę aplink Lietuvą. Vieni tikisi geriau pažinti gimtąją šalį, kiti pamatyti nepakartojamų grožybių, dar kiti patirti linksmybių ir žinoma visi tikimės gerai praleisti atostogas. Aš išmaišęs kone visą Lietuvėle, iškeliauju su viltimi… “nustebink manę Lietuva !!!”.
Atvykstame į užmojais stebinančia HAV (Humoro, Alaus ir Varnų) valstybę – Pakruojo miestą. Kadaise bičiuliai šaudydami varnas, gerdami alų ir juokaudami sumanė įkurti HAV valstybę. Kaip tarė, taip ir padarė: išsileido pasus, rengė šventes į kurias atvykdavę ir aukščiausi Lietuvos vadovai, ant stogų pradėjo tupdyti tūkstantį varnų, Kruojos upės saloje norėjo pastatyti falo fontaną ir kiek dar jie turėjo įdėjų… bet joms išsipildyti kogero nelemta. Nutupdė tik didžiulį uodą ant mokesčių inspekcijos sienos, kuris jei galėtų kalbėti kaip ekspertas pasakytų: ‚įskridau į mokesčių inspekciją, galvojau kraujo pasiurbsiu, bet mane kaip užpuolė tie kraujasiurbiai, vos spėjau sveiką kailį išnešti‘.
Tai štai toks Pakruojis šiandien, o koks buvo prieš šimtus metų galime išsiaiškinti vykdami į didžiausia Lietuvoje likusį dvaro kompleksą. Patys dvaro rūmai menkai prižiurimi. O štai restauruotas dolomitinis tiltas, šalimais stovintis vandens malūnas ištiesų atrodo įspūdingai. Kas nori aštresnių pajučių, gali palaipioti ir palandžioti po griūvančius dvaro pastatus (vėjo malūna, bravorą, arklides, tarnų namus). Tikėkimės ateityje galėsime palandžioti ne po griuvėsius, o sutvarkyta dvaro kompleksą atskleidžianti senasias dvarų tradicijas.
Šalimais Pasvalio užsukame į vieną seniausių Lietuvoje (statytas 1764 m.) Balsių vandens malūną. Šiandien jis nemala miltu, tačiau esti mėgstamas turistų, vestuvininkų. Sutemus čionais linksmybės tik prasideda, mat pradeda šėlti velniai, deja mums su jais pašėlti neteko…
Pasvalyje apžiūrėjome entuziasto sukaupta girnų kolekciją (apie 400), nuėjome prie šaltinio kuris pakeri savo briliantine žaluma ir vėsa. O netikėtai pasirodžiusi juoda… moteriškaitė, galbūt laumė, tapo dienos akcentu… apie kuri istorija nutilima… :)
Keliaudami link Biržų metame kelią dėl takelio ir privažiuojame Karvės olą. Legenda pasakoja, jog netoliese buvusio Mantvidiškių dvaro tarnaitė išėjusi melžti karves, tačiau spaudė jai širdelė, ausyse jos kūdikėlio verksmas aidėjo… metusi kibirus tarnaitė, grižo kūdikėli verkianti nuraminti, o kai atėjusi prie karviu, žiūri duobė didžiausia, o jos dugne karvė. Nuo to laiko šią olą visi karvės ola vadina. Nuo neatmenamų laikų šiuose kraštuose niekas net didžiausiam savo priešui nelinki ‚kad tu skradžiai žemę prasmegtum‘ nes tas palinkėjimas ir pačiam gali vožti antruoju lazdos galu.
Biržuose visu pirmiausia bandome įsigyti alučio, deja pardavime randame… stipraus, labai stipraus ir beproto stipraus alaus, tik ne silpno. Supratome ir posakio apie alų vieno mažai, dviejų per daug esmę (o vakare ir pajutome…).
Tačiau Biržai garsėja ne tik alumi, tad per gynybinius pylimus traukiame apžiūrėti per Šiaurės karą sugriautos, sovietmečiu atstatytos pilies – rūmų. Rūmuose dabar įsikūręs muziejus, kuris mus supažindino su Sėlių – čionais gyvenuosios genties buitimi. Žvėrių iškamšos baugino ir žavėjo. Ech, gaila mūsų mažokai, tad negalėjome užsisakyti Žaldoko programėlės :) su alučiu, vaišėmis ir šokiais… Išties ispūdingi rūmai, gynybiniai pylimai ir nuo jų atsiveriantis vaizdai į Širvėnos ežerą.
Ilgiausiu (525m) LT tiltu keliaujame į kitą Širvėnos ežero pusę, kur apžiūrime Astravo rūmus. Bandome surasti Tiškevičiaus nukirsto medžio kelmą… mat pikantiška istorija pasakoja, jog šiuose rūmuose šeimininkavęs grafas syki susirūpino savo apkūniomis formomis ir sveikata. Daktarėlis jam pasiūlė arba mažiau valgyti arba sportuoti, tai grafas pasirinko sporta ir nusprendė nukirsti medį. Daug metų po kelis kirčius per dieną jis kirto medį, bet sakoma šiaip ne taip įveikė.
Traukiame į Rokiškį. O lia lia !!! Pirma reali pažintis su Rokiškiu žiniasklaidoje pagarsėjusiu savo psichikos ligonine ir ligoniais labai maloni. Maloni dėl akis džiuginančių reginių, nerealiai atrodo šv. Mato bažnyčios kompleksas, nereali (tarytum Vesternų filmuose) miesto aikštė apsupta akmeninių namų, akmeninis grindinys, toliau takas veda link Tyzenhauzų dvaro komplekso, sutvarkytas parkas, žolynai, gražūs rūmai. Bingo :) Lietuvėlė mane jau nustebino. Ne vieną kartą pravažiuodavau pro šį ‘dievo pamiršta‘ miesteli, o še tau kad nori… atradau nuostabiu spindesiu žavinti deimantą.
Kylame, sukamės, leidžiamės, sukamės, kylame vėl sukamės ir pagaliau ekstremaliu keliuku privažiuojame Stelmužės ąžuolą. Vargšas senolis paramstytas, tačiau sužavi savo kamieno dydybe, sužavi ir apylinkės… mažytė bažnytėlė, kančių bokštas, ežeras ir nuoširdūs senoliai.
Nieko nėra amžino… ir diena eina į pabaigą, saulutė bando pasislėpti už medžių viršūnių, o mes Sartų regioniniame parke susiradę gražu pušinėlį, paežerėje statomės palapines, kuriame laužą, kepame dešrytes, degustuojame Biržietišką alų, kurio vieno maža – dviejų per daug…
2d Aukštaitijos nacionalinis parkas
„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplike“ – rašė A. Baranauskas keliaudamas po Anykščių šilelį. O mes keliaudami aukštaitijos keliukais iš Dusetų į Palūšę grožimės miškų žaluma, pievų gelsvumu, viliojančiu ežerų mėliu. Atvykę į Palūšę ratus išmainome į irklus… Kapitono įsakymu imamės už irklų ir prieš mus atsiveria platieji ir ilgieji aukštaitijos nacionalinio parko ežerų ir juos jungiančių upeliukų labirintai. Plaukdami Lūšio pakrantėmis grožimės medinėmis tautodailininkų skulptūromis, kurių kiekviena turi ką papasakoti… Laumių pasaka byloja jog vyrams nevertėtų po 12 valandos nakties eiti maudytis, nes laumės gali taip užkutenti… ir mus užkuteno, taip užkuteno… tik ne laumės, o saulutė, ne vieną dieną prisiminėme jos aitrius nagučius. Linksma plaukioti ežerais, dar linksmiau skaidriais kaip stiklas upeliukais, kuriuose retsykiais tenka prasitraukti valtį, kartais lysti po užgriuvusiais medžiais, įdomu išplaukti į kitą ežerą ir laukti kuo jis nustebins, ar vandens lelyjomis, ar geru smėlėtu krantu, ar dar vienu upeliuku. Deja, diena ne begalinė, tad norėdami pramogine kelionę paįvairinti pažintiniais prieskoniais, keičiame irklus į ratus, ratus į batus ir kylame į deivės Lados kalną. Manoma, kad kadaise, kai lietuviai dar melsdavosi pagonių dievams, ant šios kalvos buvo aukojama viso pasaulio gimdytojai, didžiajai motinai – deivei Ladai. Nuo neatmenamu laiku ir kalnas Ladakalnio vardu vadinams. Tačiau kalnas vilioja ne tik legendomis, bet ir atsiveriančiais nuostabiais vaizdais net į šešis ežerus. Kur bepažvelgsi matosi arba banguojantys miškai, arba melsvumu raibuliuojantys ežerai. Graži mūsų Lietuvėlė, nuostabiai graži :)
Kas čia dūnda, šniokščia, prieiti šaukia ? O gi Ginučių vandens malūnas. XIX amžiuje statytas, ne tik miltus malęs, bet ir elektrą gaminęs, ne vieną velnių puotą matęs, šiandien keliautojus supažindina su duonytės kelionę ant mūsų stalo, su technologine vandens malūnų įranga. Norintieji gali apsistoji nakvynei, pageidaujantis gali užsisakyti net tradicinę krašto virtuvę su atrakcijomis. Mes renkamės priimtinesnius malonumus, lendame po šniokščiančio vandens purslais, pabandome susidraugauti su užtvankoje plaukiojančia gulbių šeimyną. Su gulbiukais beveik susidraugavome, tik vat tėvas gulbinas buvo ūmaus būdo…
Stripeikių bitininkystės ekspozicija mus supažindina su senosiomis bitininkystės tradicijomis. Kaip pietuse buvo vertinami vynmedžiai ir alyvmedžiai, taip lietuvoje bitutės. Romėnai gamindavo vyną, o lietuvaičiai midų – tai būdavęs taurus diduomenės gėrimas. Medus, koriai ne tik skanūmynas, bet ir puikus vaistas, galintis išgydyti nuo įvairių lygų. Bitutės lietuviams darbštumo simbolis, darbštaus meistro skulptūromis papuoštame muziejuje, laikas tirpsta kaip medus burnoje.
Nakvynei įsikuriame prie Žeimenio ežero. Susėde prie laužo, harmonijoje su gamta (mes valgome mėsyte ir uodai užkandžiauja mūsų mėsyte su kraujo padažu) vakarieniaujame ir pasakojame neįtikėčiausias istorijas. Mano senelis kilęs iš šių apylinkių Rėkučių kaimo prie Vajuonio ežero syki pasakojo man nutikimą apie savo tėtį… Vieną pilnaties naktį kažką susapnavęs diedukas ir labai neramus tapęs. Kiek bobutė bandė išsiaiškinti kas nutiko, ką sapnavo… diedukas nieko nesako. Gal po savaitės, diedukas vėlyvą vakarą sako: „imk kastuva, važuosim“ ir nuėjęs kinkyti vežimą. Nuvažiovo tylomis į pamiškę už kokiu keletos kilometrų nuo kaimo. Sako diedukas: „surūkysiu cigarieta ir kasim“, nespėjo įpūsėti kaip cigarieta iš lūpų pati iškrito, perbalo diedukas, šoko su pačia į vežimą ir kiek eina namo arklį ginti… iki gyvenimo galo taip ir nepaaiškino nieko… tik archeologai kasinėdami po kokių penketo metų toje vietoje lobį rado. Su viltimi susapnuoti kur paslėptas lobis, o gal su baime naktį nesutikti vaiduoklių skirstomės į palapines.

Komentarai:

    justas

    butu gerai kad visa kelione butu papsakojas jaunuolis, kaip su tavim butu galima susisiekt kad isamiau papasakotum? mes taiopgi galvojam keliauti ir reiktu info daugiau

    kovo 31, 2010
    virgasas

    Toks idomus marsrutas ir pasakojimas, o kur dar 5 dienos dingo, nes aprasyta tik dvi?..

    birželio 17, 2008

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *




Įspėjimas!
Jūsų adresas užregistruotas: 54.158.212.93
TPL.lt nekontroliuoja trečiųjų asmenų pateiktų komentarų turinio ir neatsako už jį.
TPL.lt svetainėje paskelbti trečiųjų asmenų komentarai atspindi išimtinai tik trečiųjų asmenų nuomonę.