Ekskursijos metu sužinojome, kad kenkėjai puola labiausiai atsivežtinius augalus ir jie labiausiai kenčia nuo parazitų. Lietuvoje auga paprastasis ąžuolas, o antra Lietuvoje auganti ąžuolo rūšis, kurią pamatėme šiame parke, yra bekotis ąžuolas, kuris auga tik prie Dzūkijos ežerų, prie Dūsios ir taip vadinamas todėl, kad gilės neturi kotelio.
Sibiriniai maumedžiai ypatingai prastai auga Lietuvoje, nors Europiniui maumedžiui tinka sąlygos pas mus. Tačiau maumedžių, kurie auga Lietuvoje, mediena yra labai minkšta kaip alksnio ir miškininkai sako, kad tinka beveik tik malkoms. Davė pasakotojas ir tokį pavyzdį, kad prie Venecijos irgi auga Europiniai maumedžiai, o buvęs Venecijos valdovas kai Veneciją statė pirko maumedį iš Sibiro. Taip buvo todėl, kad Sibirinis maumedis prastai auga yra labai sakingas, rievės plonos baisiai sunkus – kaip geležis skęsta, bet jis kietas ir kuo medis lėčiau auga, tuo jis kietesnis būna.
Daugelis klausytojų nuliūdo, kai sužinojo, kas ištiko mūsų Paprastuosius kaštonus – juos užpuolė kaštoninės keršakandės (mikrodrugiai). Vienas iš būdų išnaikinti kenkėjus – rudenį deginti lapus, tačiau tai nelabai veiksminga priemonė. Medis dėl šių kenkėjų pamažu miršta, jau liepos mėnesį paprastai pradeda ruduoti. Šiuo metu net Facebooke susikūrusi grupė, kuri skatina gelbėti kaštonus. Pirmą kartą Lietuvoje buvo pastebėta prieš 10 metų, o paplito prieš penkis metus ir vis dar nerastas veiksmingas būdas kaip medį apsaugoti. Apie artėjantį pavojų ilgą laiką mus perspėjinėjo lenkai.
Pilkoji tuopa yra sukryžminta baltoji tuopa su drebule. Įdomu, kad šis medis turi lapų būdingų drebulei, baltajai tuopai ir pilkajai tuopai.
Amūrinis kamštelis yra retas medis, kuris taip pat auga šiame parke. Nors jam ir tinkamas Lietuvos klimatas, tačiau labai svarbi yra žemė kurioje auga. Jam reikalingas juodžemis ir pavėsis. Kai saulė nukepina, jo kamienas raitosi ir pajuosta. Deja parke žemė nėra tinkama. Nebent prie Saminų piliakalnio pamatytumėme natūralią amūrinio kamštelio išvaizdą, kuris yra visai netoli Girionių. Nors amūrinio kamštelio kamienas turėtų būti tiesus ir šiaudo spalvos, jis čia yra kreivas ir turi paprasto medžio kamieno spalvą. Ekskursijos vadovas teigia, kad daug pas mus yra bandyta atvežti augalų rūšių, kurioms atrodo tinkamas Lietuvos klimatas, tačiau žemė yra per prasta. Dažnai taip būna, kad bandoma augalą atvežti į Lietuvą su kilniais tikslais, bet nesigauna: arba augalas neprigyja (jį užpuola kenkėjai pirmiau, nei savus augalus), arba augalas tampa piktžole.
Taip pat parke pamatėme ir eglę, kuri, kaip instituto darbuotojas pristatė „yra labai nelaiminga“, nes ją įskiepijo, kad šakos augtų į apačią, o ne į viršų. Dabar šakos siekia žemę, jos sudžiūsta ir nelaukia gera ateitis. Medis kankinamas dėl to, kad žmonėms gražu ir suteikia daug džiaugsmo. Sužinojome, kad gamtoje yra visokių gamtos išdaigų ir žmonės pamatę gamtoje kažkokį retą dalyką ir jei jiems tai patinka, bando pritaikyti specialius skiepijimus dėl sau gražesnės aplinkos kūrimo, neatsižvelgiant į tai, kad augalui tai nebūdinga ir jam kenkia.
Ekskursijos vedėjas mokė, kad eglės spyglius meta maždaug kas tris metus ir rodė kaip nustatyti, kada eglei laikas mesti spyglius. Tačiau eglė gali ir iki septynių metų išlaikyti spyglius.
Pasakojo apie bukus, kad jie nebūdingi Lietuvai ir kad jų lapai sunkiai skaidosi, todėl po šiais medžiais neauga jokia žolė, tačiau auga piengrybiai.
Ne tiesa, kad tuja lapų nemeta. Ji meta lapus rudenį, tačiau ne visus. Skaitoma, kad spygliuočiai meta spyglius, o tuja meta labiau lapus. Beje, miškų žinovas pasakojo, kad tujos pritraukia rudąsias skruzdėles, todėl būtų klaida šį augalą sodinti prie namų ar sode.
Parke radome ir augančią vaistažolą – triskiautį lakišių. Lakišius dažniausiai auga upių, ežerų pakrantėse. Augalas gerai nuo visokių odos ligų, išbėrimų. Ruošiami užpilai, nuovirai gydomosioms vonioms.
Matėme ir sibirinį riešutmedį ir radome jo vaisius – didelius žalius riešutus, kurie labai dažė visų nagus žaliai ir turėjo nemalonų kvapą. Šis medis pagal viską yra labai tvirtas, tačiau kadangi auga Lietuvoje, t.y., nebūdingoje sau vietoje, praūžusi audra medžio neaplenkė.
Labai juokinga buvo, kai pasakotojas sakė, kad yra apie penkiolika eglių rūšių su sudėtingais pavadinimais, tačiau mūsų Paprastoji eglė, nors ir turi paprastą pavadinimą, bet jos kankorėžiai yra patys didžiausi.
Daug kitų įdomių istorijų apie medžius išgirdome tą kartą ir visų jų čia nepapasakosiu.
Vėliau mes ėjome į instituto vidų, kur ekskursiją pravedė kiti darbuotojai. Ten buvome supažindinti, kaip instituto darbuotojai kovoja su gamtos parazitais, kaip kuria biologinius, o ne cheminius ginklus tam, kad spręstų iškilusias problemas. Tarkim, norime pasodinti mišką eilutėmis, gamtai tai nepatinka, laboratorijose dirbantys žmonės bando išsiaiškinti to priežastis. Arba atsirado kenkėjas pušinis verpikas, kuris kėlė didelę grėsmę pušims, nes per dieną vienas toks kenkėjas gali sugriaužti iki 6 spyglių, reikėjo ieškoti būdo problemai spręsti. Miškas po tokių kenkėjų užpuolimo atrodo kaip gaisrų nudegintas, todėl būtina sukurti ir panaudoti biologinį preparatą kenkėjui susargdinti. Ir čia buvo tik vienas pavyzdys, o tokių pavyzdžių yra be galo daug. Darbuotojai institute pasakojo apie geresnes darbo sąlygas (gauta ES parama), nei kad buvo praeityje, buvo aprodytos laboratorijos.
Sužinojome, kad klimato šiltėjimas gali išstumti eglę iš Lietuvos ir pas mus tada ateis bukas. Instituto darbuotojai turi galimybes užsiimti prognozėmis, nes turi tam tinkamos aparatūros. Miškas auga apie šimtą metų, todėl svarbu yra prognozuoti, ką vertėtų sodinti ir auginti.
Vėliau ėjome į laboratorijas, kur klonuojami augalai. Mus pasitiko ilgai šį darbą dirbanti darbuotoja ir be galo įdomiai apie klonavimo procesą papasakojo. Matėme klonuotas rožytes mėgintuvėliuose, beržiukus, drebules, klevus, o taip pat ir klonuotą Stelmužės ąžuolą – regeneravusį augliuką. Darbuotoja minėjo, kad laikys Stelmužės ąžuolo klonavimą užbaigtu, kai jau jis augs ant palangės ir bus galima dovanoti. Visi darbai šiame skyriuje yra imlūs finansavimui. Daugelį darbų darbuotoja dirba po darbo savarankiškai. Sužinojome ir apie hibridines drebules, kurios šiuo metu užveistos Šilutės rajone. Jos užaugs per 15 metų, kuo vyresniesiems sunku patikėti. Svarbu mokslą sieti su gamyba ir pagrindinis dalykas – nestovėti vietoje. Tokiais žodžiais apie savo darbą kalbėjo klonavimo laboratorijos darbuotoja.
Palikę laboratorijas ir išėję iš instituto pavažiavome iki netoliese esančio šiltnamio, kur nepatikėsite, bet auginami beržai. Ir jie apdengti plėvele todėl, kad saugomi nuo kryžminimosi su kitais medžiais ir siekiama išlaikyti tą grynąją klonuotų beržų veislę, kuriems užaugti reikėjo tik 12 metų. Šiame šiltnamyje augantys beržai duoda tiek sėklų, kurių užtektų visai Lietuvai apsodinti beržais.
Galiausiai nuvažiavome apžiūrėti Dubravos pelkės pažintinio tako. Instituto darbuotojas pasakojo, kad prieš maždaug penkiasdešimt metų buvo nuspręsta atlikti eksperimentą (tam paskirti beveik keturi kvartalai miško) ir palikti mišką netvarkomą (nepjauti, nesodinti, nekirsti, neprižiūrėti jo visiškai) – pažiūrėti, kaip jis atrodys po daug laiko, kaip jis pats elgsis. Taigi matome, kad miškas neišnyko, jis egzistuoja, tačiau rąstai suvirtę vieni ant kitų, auga grybai ant medžių, krūmynai suspausti, nauji medžiai auga, taigi vaizdas panašus kaip taigoje, žvėrys nebepralenda, viskas užvirtę. Tiesiog tai reikia pamatyti nors ir jau nebe visur praeinama (priklauso nuo metų laiko ir pačių metų, ar buvo lietingi ar ne). Dėl laiko stokos, mes deja, nepraėjome pažintiniu taku. Pelkėje galima aptikti gyvačių, rasti spanguolių, saulašarių ir kitų pelkinių augalų todėl yra įdomus objektas pamatyti, ypač kai aplink Kauną nėra įrengtų pažintinių pelkių takų. Juk įdomu susipažinti su tikru miško vaizdu, kur nėra žmogaus įsikišimo. Mokslininkai čia atvažiuoja tyrinėti ir lyginti miškų.
Diena buvo turiningai praleista, daug sužinojome apie Lietuvos gamtą.

Šiek tiek informacijos apie institutą.
Institutas įsteigtas 1950 metais Girionyse, Kauno rajone, suteiktas valstybinio mokslo instituto statusas.
Nuo 2010 m. Miškų institutas yra Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas, kurio misija – vykdyti fundamentinius ir taikomuosius miškotyros ir aplinkotyros tyrimus, reikalingus naujoms žinioms gauti bei šalies socialinės, ekologinės ir ekonominės plėtros tikslams pasiekti, skleisti miškotyros ir aplinkotyros objektyvią mokslinę ir techninę informaciją, ruošti miškotyros ir aplinkotyros mokslo darbuotojus.

Kontaktai:
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas Miškų institutas
Liepų g. 1, 53101 Girionys, Kauno r.
Telefonas: (8 37) 547221
Faksas: (8 37) 547446
El. paštas: miskinst(eta)mi.lt

Žinoma, keliaujant yra svarbiausia tai, kokias vietas aplankysime, tačiau juk ilgiausiai trunka važiavimas. Tam, kad jis neprailgtų, padainavome savo klasės himną, keletą žinomų lietuviškų dainelių ir neilgai trukus įvažiavome į Vilniaus miestą, kur mūsų pirmoji lankytina vieta buvo Šiuolaikinio Meno Centras. Tuo metu jame veikė dvi šiuolaikinio meno parodos. Pirmoji – vokiečių menininko Gerhardo Richterio paroda, kurioje buvo galima išvysti ir visiškai abstrakčių, vien iš skirtingų spalvų teptuko potepių susidedančių darbų, ir visiškai tikroviškų fototapybos darbų. Antrosios parodos eksponatai pasirodė ypač įdomūs. Jos tematika buvo įvairūs antspaudai bei kitokie šiuolaikinio meno raiškos būdai. Tarp jų puikavosi įžymybių veidus ant duonos riekelių graviruojanti skrudintuvė, įspūdingi monetų antspaudų stendai, lietuvių bei užsienio menininkų fotodarbai.

Išėję iš Šiuolaikinio Meno Centro, pasukome link Taikomosios Dailės muziejaus, kuriame eksponuojama įspūdingų darbų iš Korėjos paroda. Muziejaus darbuotoja paminėjo, jog šie darbai yra nutapyti šiais laikais, bet juose tarsi įrėžtos Korėjos meno savitumo paslaptys. Besigėrint šia paroda turėjome apie ką pagalvoti – pradžioje mums uždavė užduotį: turime išsirinkti gražiausią darbą ir jo fragmentą nutapyti pastelėmis. Ilgai laužiau galvą, kurį piešinį pasirinkti, ir po ilgo svarstymo nutapiau piešinio su vaisiais fragmentą, kuriame pavaizduotas moliūgas.

Tai va, iš Kauno į Klaipėdą nusprendėme nutranzuoti (tai esame darę vieną kartą gyvenime). Pirmas bandymas – nuvažiavome net 30 km nuo Kauno. Užtat antro bandymo metu kažkoks vyrukas su muzikiniu fonu „ERA – Ameno” nuvežė iki pat Klaipėdos.

Penktadienio vakaras praleistas jaukiuose namuose Klaipėdoje su vakariene ir minkšta lova. Tą vakarą mūsų kojos paskutinį kartą ilsėjosi prieš kelionę. Ankstyvas šeštadienio rytas, kuris užsibaigė sekmadienio vakarą buvo toks:

08.30 – persikėlėme naujosios perkėlos keltu į Smiltynę. Morališkai save nuteikinėjame maždaug 60 kilometrų kelionei pėsčiomis. Mums – paprastam jaunimui, visur važinėjančiam automobiliu ar dviračiu – tai nėra taip įprasta ir kasdieniška
09.00 – iki paplūdimio 3km. Pasiekę pajūrį, pasiraitojame kelnes ir kimbame į kelionę pajūriu iki Juodrantės, Pervalkos ir galiausiai Nidos.
10.20 – ilsimės, nes jau pavargau. 
10.40 – kelionė tęsiasi. Sutikto vietinio žmogelio pasiklausinėjom, kur randamės, tai mus nudžiugino naujiena, kad jau nueita pusiaukelė iki Juodkrantės.
12.10 – ilsimės. Labai fainai jūra banguota buvo abi kelionės dienas, tai norėjome pasimaudyti – ką ir padarėme. Jūra atgaivino ir suteikė jėgų toliau žygiuoti.
12.30 – maudynės baigtos. Žygiuojame toliau. Pakeliui randame turistų sukonstruotų visokių laivo imitacijų iš lentų, šakų, tinklų, butelių ir kitų paplūdimyje rastų niekučių. Į surastą butelį su rašteliu įdadam indėlį nuo savęs – Kauno miesto transporto nuolatinį bilietėlį, nes neturim ką daugiau įdėti, ir išmetam butelį vėl atgal į jūra  Visą kelią mus lydi žuvedros.
12.50 – JUODKRANTĖ. Vienas iš tikslų pasiektas. Pasivaikštom po miestelį, pasidarom gausybę nuotraukų. Aplankom Raganų kalną, kavinukes, pasistiprinam prieš tolimesnę kelionę, nusiperkam užkandos nakčiai.
17.00 – einam iki paplūdimio. Įsitaisę prie kopų gulim ir svajojam apie būsimas keliones, kuriam ateities planus ir tiesiog mėgaujamės banguojančia jūra, karšta saule ir tuo, kad mūsų kojytės ilsisi. 
18.00 – Judam Nidos link. Einant ieškom gintarų, gražių akmenų ir stikliukų, nes taip lengviau einasi. Iš pėdų smėlyje svarstom, kas per žmonės ėjo prieš mus.
20.00 – išsvajotas poilsis.
20.30 – tęsiam kelionę. Mąstom apie kojų amputaciją, nes jas truputį, šiek tiek, labai skauda. 
21.30 – saule nusileido. Matom, kad už poros kilometrų PERVALKA, tai nebeinam iki jos ir statom palapinę, kad nepasitaikytų pašalinių žmonių.
22.10 – LABANAKT. Daug mąstau apie tai, ar liksim gyvi ar ne. Man prasideda paranoja, kad kažkas slankioja aplink palapinę. Galiausiai įtikinu save kad tai vėjas. Iš pradžių svaigstu, kad labai šilta naktis ir kad per karšta miegot su antklode. Po poros valandų drebu ir aikčioju kaip šalta. Prabudau: 01.00h, 03.00h, 05.00h, 06.00h.
07.00 – smagiai šildo rytinė saulė. Pusryčiai. Mantos pakavimas.
09.00 – tęsiam kelionę.
10.00 – šiek tiek pasiilsim. „Net” 10 minučių, nes norim kuo greičiau pasiekti tikslą.
10.10 – „šliaužiam”.
10.40 – PREILA. Priėjome dar vieną pakelės miestelį. Tuo pačiu čia ir pasiilsim. Toks jausmas, kad jau daugiau ilsimės, negu einam. 
11.00 – „šliaužiam” toliau.
11.20 – užsimaniau valgyti. Užkandam, pailsim, „įkalam” baltos, kad kelionė eitųsi lengviau. Manėm, kad galbūt apsieisim ir be to, bet porą gurkšnių nepakenks. 
11.30 – kelionė tęsiasi. „nusipjovėm po vieną koją, tuoj pjausim ir kitą” – individualios beviltiškos mintys. 
11.55 – pliuškenamės jūroje, ilsimės, labai karšta diena. – nieko keisto, juk vasara 
12.50 – nujaučiam, kad liko eiti nebedaug, tad su ta mintim ir žingsniuojam.
13.30 – NIDA. Graži ta Nida. Pasėdim, stebim aplinką, suvaikštom pirmyn atgal miestelyje gal 10 kilometrų. Sutinkam daug įvairių turistų. Nameliai nuostabaus grožio.
Žmonės atsigavę, ilsisi, juokiasi, džiaugiasi atostogomis. Mes prisidedam prie jų. 
16.00 – tranzuojam Nida – Smiltynė. Turim tris konkurentus, bet mums, žinoma, pasiseka ir mes pirmieji nutranzuojame ten, kur reikia. Deja iki kelto 2-jų kilometrų automobilių eilė, tai tenka vėl kulniuoti. Galvojam: jei nuėjom 60 km, tai nueisim ir tuos 2km.

Taigi grįžus į Klaipėdos namus saldžiai išsimiegam ir kitą rytą sutranzuojam Klaipėda – Kaunas.

Viską įvertinus, galiu pasakyti – tai nereali, neįkainojama kelionė, ne prastesnė už skrydžius į Egiptus, Graikijas ir kitus kurortus. Kelionė, kurioje iškyla sunkumų, kurioje daug nuotykių, išbandymų. O ir nuostabus Lietuvos gamtos ir pajūrio grožis nustelbia kojų nuovargį ir skausmą.  Sekanti kelionė nusimato šiemet. Šįkart – dviračiais. Nepabijokit ir jūs susiorganizuoti panašių išvykų, aktyvių, o ne tingių, gulint pajūryje ir skaitant laikraštį. Kartais galima

Buvo graži diena: plaukiojo debesiukai, šilta, jauku. Tad visi laimingi vaikščiojome, ilsėjomės…

Pakelėje pamatėme štai šį vaizdą – būtinai užsimaniau nufotografuoti.

„Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis!”

„Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! Ir tiek mums davei milžinų!”

“Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, O ji tebestovi dar vis.”

„Tavo galia, garsi palikimais senovė, brangi atminimais”

Daug daug gražių vaizdų matėme, širdį virpino gulbių grakštumas, gražumas, negalėjome atsigėrėti jų žavingumu.

„Kai vėjas pakyla ir drumsčias vanduo, ir ežeras veržias platyn”

Vaikščiojome ir negalėjome atsigrožėti, kokį lobį, kokių turtų Lietuva turi…

Draugų būrys vieną dieną nusprendė – keliaujam. Kur keliaujam? Būtinai Lietuvoje. Ten, kur Nemunas teka. Nepabūgę nei lietaus, nei vėjo, sušokom į automobilius. Ekipažas startuoja!

Kelionė prasidėjo Kuršėnuose, toliu riedėjome Kauno link. Kelionės metu buvo aplankytos senovinės pilys, piliakalniai ir dvarai. Didelį įspūdį keliauninkams paliko Panemunės pilis, Raudonės pilis-vidurinė mokykla, Veliuonos dvaro rūmai, Belvederio dvaras su ant lango palangės sėdėjusiu juodu katinu, įkipiai žiūrėjusiu į mus. Negalėjome atsižiūrėti plačiuoju Nemunu, srauniąja Dubysa ir kitomis gražiosiomis Lietuvos upėmis.

Kiekviena stotelė – išbandymas kiekvieno automobilio komandai. Kelionės metu reikėjo įvykdyti įvairias užduotis, kurias vėliau reikėjo visiems pristatyti. Komandos šoko, dainavo, kūrė ketureilius, išmoko kaip reikia „atgaivinti“ kelyje nelaimėn pakliuvusįjį ir visaip kitaip pristatinėjo savo originalias idėjas.

Visos kelionės metu lietus lijo nesustodamas, tačiau tai nesutrukdė keliauninkams pasigrožėti Lietuvos gamtos vaizdais ir istoriniais statiniais – mašinos atrado kelius vedančius pilių link.

Atvykę į Jurbarką, turėjome paragauti „firminių“ šonkauliukų. Deja, kaip ir visoje Lietuvoje tą mistiškąją 2007-07-07 dieną tuokėsi šimtai porų, todėl ne tik visi restoranai bei kavinės buvo užakyti, bet ir pilis ir dvarus buvo išsinuomavusios karališkiausios poros. Vėlų vakarą mus ir mūsų skrandžius gelbėjo degalinės…

Sukoręs per 400km narsusis ekipažas sugrįžo į gimtuosius Kuršėnus. Visi keliauninkai buvo maloniai pavargę ir kupini įsimintinų kelionės įspūdžių.