Lankytinos vietos

Utenos apskritis 0

Paskelbta: 2008-07-08

Viena gražiausių Lietuvoje Utenos apskritis dažnai vadinama ežerų kraštu, lyginama su ežeringąja Suomija ar nepaprastai raiškios gamtos Europos kraštu Šveicarija. Šią apskritį sudaro Utenos, Molėtų, Ignalinos, Zarasų ir Anykščių rajonai.
Utenos rajonas

Utenos rajonas – kalvų ir ežerų kraštas, Aukštaičių aukštumos šiaurrytinė dalis. Visame rajone tarp kalvų esančiuose pažemėjimuose tyvuliuoja daugiau kaip 185 įvairaus dydžio ir formos ežerai ir ežerėliai.
Į šiaurę nuo Utenos banguoja vienas didžiausių Lietuvos ežerų – Alaušas. Jis yra populiariausias ir mėgstamiausias rajono ežeras. Vaizdingos ežero pakrantės, dvi didelės salos, dideli ir smėlėti atabradai, skaidrus vanduo, daugybė žuvų vilioja ne tik žvejus, bet ir turistus bei poilsiautojus.
Nepakartojamo grožio Tauragno ežeras, primenantis plačią vandeningą upę (didžiausias plotis 1.1 km), vingiuojančią iš vakarų į rytus 9.5 km. Tai pats giliausias ežeras Lietuvoje (60.5 m), kurio vanduo tyras, švarus, gero skonio, o dugno reljefas labai nelygus, pilnas seklumų ir duburių, turinčių savo pavadinimus. Net ir karščiausią vasaros dieną jis alsuoja vėsa, baugina savo tamsia gelme. Tik keliose vietose galima keliolika metrų pabristi smėlėtu atabradu. Kitur jis gilus nuo pat kranto. Pasakojama, kad labai seniai, kada šios apylinkės dar ištisai buvo apaugusios ąžuolynais, prie šio ežero su kariais apsinakvojęs kunigaikštis Rigimundas. Karius lydėjęs ir senas kanklininkas. Išgirdę kanklių muzikos garsus, atklydę du taurai, kurie žmogaus balsu patarę kunigaikščiui apsigyventi ant kalno kitoje ežero pusėje. Paklausę žmonės žvėrių patarimo ir pasistatę ten galingą pilį. Pilis buvusi pavadinta Taurapiliu, o ežeras – Tauragnu.
Šalia ežero stūkso garsusis Taurapilis. Taurpilio piliakalnis, kruvinų kovų su Livonijos ordinu liudininkas, įrengtas stačioje stačiašlaitėje kalvoje, kurios šiaurinėje pusėje banguoja Tauragnas, o iš kitų pusių juosia platus griovys, anksčiau buvęs prileistas ežero vandens. Piliakalnyje ir jo papėdėje įsikūrusioje gyvenvietėje buvo gyvenama dar pirmaisiais mūsų eros amžiais.
Į pietryčius nuo Tauragnų prasideda Lietuvos nacionalinio parko teritorija, kur akį džiugina ne tik miškai, ežerai, bet ir ramybe dvelkiantys etnografiniai kaimai, žmogaus rankomis sukurti paminklai. Minčios miškuose, kurie šiaurėje susisiekia su Salako miškais, o pietuose su Ažvinčių giria, tyvuliuoja didelis ir gražus Uteno ežeras, vieni iš žavingiausių Utenykščio ir Baluošo ežerai. Į vakarus nuo Tauragnų pasislėpęs gilioje dauboje raitosi Ilgio ežeras, šalia jo mėlynuoja gilus Klykių ežeras. Netoli nuo ežero – Klykių kalnas (237 m aukščio).
Rajono pietuose pradeda vingiuoti Aiseto ežeras, vienas iš ilgiausių ežerų respublikoje. Į jį subėga keletas upelių, o išteka tik viena Aiseta, viena iš švariausių upių Lietuvoje. Ežeras apaugęs pušynais. Jo pietrytiniu pakraščiu tęsiasi Labanoro giria, garsi uogomis ir grybais.
Gražus yra legendomis ir padavimais apipintas Indrajų ežeras, pasipuošęs trimis salomis. Į jį įteka keletas upelių, o išteka tik Indraja, kuri yra natūralus riboženklis tarp Utenos ir Zarasų rajonų.

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *




Įspėjimas!
Jūsų adresas užregistruotas: 3.236.117.38
TPL.lt nekontroliuoja trečiųjų asmenų pateiktų komentarų turinio ir neatsako už jį.
TPL.lt svetainėje paskelbti trečiųjų asmenų komentarai atspindi išimtinai tik trečiųjų asmenų nuomonę.