Patarimai turistui

Kaip elgtis žygyje 0

Paskelbta: 2008-05-06

Sudėtingi daugiadieniai žygiai reikalauja jėgos ir ištvermės, todėl žygio dalyviais gali būti sveiki, treniruoti ir užgrūdinti žmonės. Organizmas žygyje lengviau pakelia fizinį apkrovimą (judėjimo tempas, kuprinės svoris, per dieną nueinamas atstumas), kuomet laikomasi ritmingos darbo ir poilsio kaitos, tinkamo žygio dienos režimo. Ši ritminga darbo ir poilsio kaita reikalinga ne tik viso žygio, bet ir vienos žygio dienos, net įveikiamo kelio vieno etapo mastu.

Kuprinės svoris turi atitikti turisto jėgas ir, aišku, kiekvienam žygio dalyviui jis bus skirtingas.
Jokių normatyvų, skirstant kuprinės svorį, nėra ir negali būti. Kuprinės svoriui nustatyti kartais bandoma išvesti vienodą koeficientą – kuprinės svorio ir turisto svorio santykį. Teigiama, jog kuprinės svoris neturi viršyti 1/6 turisto svorio, tačiau tokie apskaičiavimai neturi jokio pagrindo, o laikantis 1/5 ribos, sudėtingų turistinių kelionių visai būtų negalima organizuoti.

Žygio dalyvio kuprinės svorio dydis priklauso nuo dalyvio lyties, amžiaus, fizinio išsivystymo, treniruotumo ir sveikatos būklės, o jo vidurkis- nuo maršruto sudėtingumo ir sunkumo. III kategorijos sudėtingumo žygiuose kuprinės vidutiniškai sveria 15-18 kg, IV- 22-25 kg, o sudėtingiausiuose- net 25-32 kg (žygio pradžioje). Kuprinės svoris merginoms turi būti mažesnis; jeigu galima, jis neturi viršyti 18-20 kg.

Prieš pradedant žygį, turistų kuprinės svoris apytikriai paskirstomas pagal sveikatos būklę ir treniruotumą. Vėliau, žygio metu, ypač jo pradžioje, vadovui reikia sekti dalyvių savijautą ir pastebėjus, kad vieni dėl mažesnio treniruotumo ar kitų priežasčių pervargsta, o kiti visai nenuvargsta, kuprinių svorį perskirstyti. Perskirstant krūvį, grupės vadovas turi būti taktiškas, įtikinti turistą, kad jis neprieštarautų (dažniausiai prieštaraujama, kuomet svoris sumažinamas), ir pasiekti, kad jo nurodymas būtų įvykdytas. Pastebėjus susirgimo ar negalavimo (kad ir nedidelio) požymius, kad ir kiek stiprus ir treniruotas būtų turistas, reikia jam visai neduoti nešti kuprinės, kol negalavimas praeis. Priešingu atveju galima smarkiai pakenkti dalyvio sveikatai arba net sulaukti tokių pasekmių, dėl kurių vėliau, ligai progresuojant, gali tekti nutraukti žygį arba pakeisti maršrutą, kad būtų suteikta pagalba sergančiajam.

Fizinis apkrovimas žygyje taip pat priklauso ir nuo ėjimo tempo, kurį savo ruožtu sąlygoja kuprinių svoris ir maršruto reljefas. Kopiant stačiais šlaitais, kuomet smarkiai padidėja širdies darbas, ėjimo tempas turi būti lėtas ir ypač ritmingas. Leidžiantis žemyn, greitai nuvargsta kojų sąnarių raiščiai ir kojų raumenys, tuomet irgi labai svarbu laikytis ėjimo ir ilsėjimosi periodų ritmo.

Sudarant žygio planą. visuomet numatoma, kokį atstumą kurią žygio dieną reikės grupei nueiti. Tačiau kartais dėl susidariusių aplinkybių (oro, dalyvių savijautos ir kt.) planas gali ir pasikeisti.

Vidutiniškai raižyta vietove pirmosiomis žygio dienomis su sunkiomis kuprinėmis nueinama apie 12-14 km, o kalnuose (einant slėniais ir į perėjų prieigas) – 14-18 km. Kuprinėms palengvėjus ir grupei „įsiėjus“, per dieną įveikiamas 18-20 km atstumas, o žygio pabaigoje- iki 30 km. Jei maršrute reikia nugalėti daug gamtinių kliūčių (balas, upes, perėjas ir t.t.), nueinamas daug mažesnis atstumas.

Dienos režimas. Labai svarbu gerai suplanuoti žygio dienos režimą ir jo laikytis. Pirmąją žygio dienos pusę patartina įveikti didesniąją arba sunkesniąją dienos maršruto dalį. Reikia stengtis išeiti anksčiau, kad iki sutemų būtų galima praeiti numatytą dienos maršruto atkarpą ir įsirengti stovyklą nakvynei. Pietų poilsiui skiriama apie 1,5-2 val. Tačiau visos dienos planas priklauso nuo praeinamos maršruto atkarpos pobūdžio.

Anksti rytą ir pavakare keliaujama ir ten, kur dienos metu dideli karščiai. Toks paros režimo kaitaliojimas sutrikdo bendrą fizinio apkrovimo ir poilsio ritmą, tačiau treniruotam, ištvermingam keliautojui jis nėra labai varginantis, o turistinį žygį paįvairina.

Svarbu laikytis grupės jėgas atitinkančio ėjimo ritmo. Žygio pradžioje, kai kuprinės sunkios, arba kopiant stačiu šlaitu, sustojama 8-10 minučių poilsiui kas 20, 30 arba 40 minučių (priklausomai
nuo grupės dalyvių ištvermingumo ir kelio sunkumo). Dienos pradžioje pirmą kartą trumpam poilsiui sustoti patartina po 15-20 min. ėjimo, kad grupės dalyviai, jei reikės, turėtų progos pasitaisyti blogai sukrautą kuprinę, silpnai suvarstytą batą ar kt. Ilgesnes kaip 8-10 min. poilsio pertraukas daryti nerekomenduojama, nes, ilgiau ilsintis, suglembama, o aukščiau kalnuose arba kai šaltesnis oras reikia apsivilkti šiltesnį drabužį. Žygio viduryje ir pabaigoje normalus ritmas toks: 45 min. ėjimo ir 10 min. poilsio.

Turistiniame žygyje paprastai reikia planuoti ne mažiau kaip 2 poilsio dienas, kurių metu iš dalies kompensuojamas kitų žygio dienų poilsio trūkumas. Vieną iš poilsio dienų reikia skirti žygio pradžioje, po 3-4 žygio dienų, kuomet kuprinių svoris dar didelis, o antrąją-turistinio žygio antrojoje pusėje, kad visas turistinis žygis susiskaldytų į 3 beveik lygias dalis pagal maršruto etapus. Poilsio dienas reikia išnaudoti susipažinimui su gamta, medžioklei, žūklei, grybavimui ir kitiems dalykams. Poilsio dieną patartina praeiti nedidelius (iki 6-8 km) radialinius maršrutus ir aplankyti šalia pagrindinio maršruto esančius įdomesnius objektus – miškus, ežerus, upelius, versmes ir t.t. Toks pasivaikščiojimas be kuprinių išlygina žygio ritmą ir kartu yra aktyvus poilsis.

Ėjimo tvarka. Kiekvienoje grupėje, nors ir kaip kruopščiai ji būtų parinkta ar parengta, vieni turistai būna fiziškai pajėgesni, ištvermingesni, kiti silpnesni. Šiuos turistų pajėgumo skirtumus, jei jie nėra labai dideli, galima lengvai išlyginti, teisingai paskirsčius kuprinių svorį arba duodant stipresniems dalyviams papildomas užduotis (pavyzdžiui, surasti patogiausią vietą brastai per upę, užkopti į panoraminį punktą ir išžvalgyti tolesnę maršruto trasą ir t.t.).

Nevienodo pajėgumo grupei svarbu nustatyti teisingą ėjimo tvarką bei tempą. Ėjimo tempas turi atitikti silpnesniojo jėgas. Eiti grupės priekyje paskiriamas labiau prityręs turistas, mokąs parinkti mažiausiai jėgų reikalaujantį kelią ir gerai mokąs reguliuoti ėjimo tempą. Paskui jį geriau leisti eiti silpnesniems, o gale turi eiti taip pat labiau prityręs turistas, kuris prižiūri, kad niekas neatsiliktų, padeda, jei reikia, pasitaisyti ar užsidėti kuprinę, duoda signalą, jei reikalinga, priekyje einančiam, kad grupė sustotų. Lygesne vieta kiekvienas eina pagal savo ritmą, tačiau plačiai neišsisklaidant, kad kiekvienas matytų einantį priekyje savęs. Šlaituose, pavojingesnėse vietose einama „žąsele“, neišsibarstant toli vienas nuo kito, taip, kad vadovas ar kitas labiau prityręs turistas galėtų padėti, patarti naujokui ar silpnesniajam. Labai svarbus dalykas yra pasirinkti racionaliausią ėjimo trasą. Tai yra priekyje einančiojo uždavinys. Trasa turi praeiti vieta, kuria žygiuojant mažiausiai eikvojama jėgų, iš jos galima daugiau pamatyti ir geriau orientuotis. Taip pat trasa turi praeiti ir saugiausia vieta. Visi grupės dalyviai turi mokėti teisingai parinkti trasą, todėl priekyje eiti skiriami turistai paeiliui. Antruoju vorelėje šiuo atveju eina grupės vadovas arba labiau prityręs turistas.

Stovyklos. Nakvynės stovyklai visada parenkama apsaugota nuo vėjo, lygi, sausa vieta, netoli kurios yra vandens ir malkų.

Vietos stovyklai pradedama žvalgytis, likus 20-30 minučių iki numatyto sustojimo nakčiai. Sustojus kuprinės sudedamos į vieną vietą, iš jų ištraukiami daiktai, reikalingi stovyklai įrengti (kirviai, puodai, palapinės ir kt.). Jei lyja, kuprinės uždengiamos ir dirbama nepersirengus ir nepersiavus. Stovyklą įrengia visi grupės dalyviai, o pareigas ir darbus paskirsto grupės vadovas.

Arti stovyklos neturi būti sausų, papuvusių medžių, kurie, užėjus vėtrai, galėtų užgriūti.

Palapinę reikia pastatyti horizontalioje vietoje, o jei tokios nėra – ją išlyginti, sukraunant akmenų aikštelę, nes ir menkas nuolydis trukdo gerai pailsėti. Plotą po palapinės dugnu reikia kiek galima išlyginti. Po palapinės dugnu galima pakloti sausų lapų, žolių ar samanų, smulkių eglišakių.

Lyjant, kad palapinės dugno neapsemtų po ja patekėjęs vanduo, aplink iškasamas nedidelis (8-10 cm pločio ir gylio) nutekamasis griovelis.

Palapinę reikia statyti galine siena į vėjo pusę. Pastačius palapinę ir sunešus į ją daiktus, įėjimą reikia užsagstyti, kad neprilįstų uodų ir vakare neatidrėktų rūbai ir miegmaišiai. Šiltus drabužius patartina sukloti po miegmaišiu; kuprinę su minkštesniais daiktais padėti galvūgalyje, o reikalingesnius smulkius daiktus (elektrinius žibintuvėlius, tualeto reikmenis ir kt.) į palapinės kišenes; batus reikia sukrauti kojų gale, prie įėjimo į palapinę, p kirvius kišti po palapinės dugnu prie įėjimo į palapinę.

Jei palapinėje vietos mažai, kuprines su daiktais galima sukrauti lauke, netoli palapinės, į vieną krūvą ir gerai uždengti nuo lietaus.

lauzas
17 pav. Laužų tipai: a) piramidė, b) šulinys, c) taigos laužas

Laužą galima sukurti 5-8 m nuo palapinės, pavėjui. Sausros metu reikia žiūrėti, kad laužas nesukeltų gaisro; nukasti sausas žoles, samanas, durpių sluoksnį. Einant miegoti, laužą reikia stropiai užgesinti. Darganos metu, kada svarbu sukurti gerą laužą, prakūroms patartina turėti keletą plytelių sauso spirito arba žvakigalį.

Darganotu oru, kai arti stovyklos malkų daug, kartais sukuriami du laužai: vienas mažesnis – virti, antras didesnis drabužiams, avalynei džiovinti. Uodams nubaidyti sukuriami keli nedideli laužai. Į juos, kad būtų daugiau dūmų, įmetama žalios žolės, samanų, lapų ir kt.

Neturint palapinės ir esant šaltam orui, nakvojama prie vadinamojo „taigos laužo“. Jis sukraunamas iš storų (15-20 cm storio) ir ilgų (1,5-2m) pagalių, kurie dedami išilgai, tik truputį sukryžiuojant vieną su kitu. Toks laužas dega palengva ir ilgai, plačiai skleisdamas šilumą.

Paliekant nakvynės stovyklą, visas šiukšles reikia sudeginti, o tuščias konservų dėžutes sudėti j laužavietę arba užkasti.

Kai kada daugiadieniame žygyje planuojama po keleto dienų sugrįžti į jau praeitą vietą. Tokiu atveju dalį maisto produktų, kad nereikėtų jų bereikalingai nešiotis, galima palikti numatomoje dar sugrįžti vietoje. Maisto produktams parinkti tik sausą ir saugią vietą, gerai įrengus „sandėlį“.

puodaipuodai lauze

„Sandėliai“ įrengiami medžiuose. Supakuoti į neperšlampamą medžiagą produktai dar suvyniojami į brezentą, stipriai surišami ir pakabinami 3-4 m aukštyje ant ištemptos tarp dviejų medžių virvės taip, kad ryšulys kabotų maždaug per 2 m nuo medžių kamienų. Medžių kamienus iš apačios apgenėti, nuskusti žievę, kad į juos neįliptų žvėrys. Dideli „sandėliai“ (ekspedicijų, didelių grupių) daromi ant apvalių nugenėtų, įkastų į žemę 3-4 m aukščio stulpų, įrengus ant jų platformas. Sandėlius reikia įrengti tokiose vietose, kurias lengva atpažinti, susirasti, netoli nuo ryškesnių orientyrų.

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *




Įspėjimas!
Jūsų adresas užregistruotas: 34.236.190.216
TPL.lt nekontroliuoja trečiųjų asmenų pateiktų komentarų turinio ir neatsako už jį.
TPL.lt svetainėje paskelbti trečiųjų asmenų komentarai atspindi išimtinai tik trečiųjų asmenų nuomonę.