Orientavimosi technika turizme 0

Skyriai:

Žemėlapio orientavimas

Stovėjimo taško nustatymas

Judėjimas išilgai pakeliui pasitaikiusio linijinio orientyro

Judėjimas pagal kryptį ir azimutą

Judėjimas skaitant žemėlapį

Kelio brėžimas

Orientavimasis pagal atmintį

Žvalgyba

Markiravimas

Prarastos orientacijos atstatymas

Orientavimosi taktika

Žemėlapio orientavimas.

Tai žemėlapio arba planšetės pasukimas taip, kad magnetinio meridiano linijos būtų lygiagrečios kompaso strėlytei, o žemėlapio viršus būtų nukreiptas į šiaurę. Kaip taisyklė, žemėlapio orientavimas atliekamas pagal kompasą. Žemėlapį taip pat galima orientuoti pagal linijinius orientyrus esančius žemėlapyje ir atpažintus vietovėje. Grubiai orientuoti žemėlapį galima pagal saulę, medžių šešėlius, – aišku atsižvelgiant į paros metą. Nuo šito turi prasidėti bet kurie techniniai veiksmai su žemėlapiu. Auksinė taisyklė: „prieš orientuodamasis orientuok žemėlapį!“

Stovėjimo taško nustatymas.

Tai galima padaryti keliais metodais. Labiausiai paplitęs ir patikimiausias – atbulinių užkirtimų metodas. Jeigu stebėtojas randasi ant žemėlapyje esančio linijinio orientyro (upė, kelias) arba ant linijos, kurią galima nubrėžti žemėlapyje (laivo kursas), tai užtenka nustatyti azimutą link vieno orientyro. Linijos orientuotos į šį orientyrą ir šios žinomos linijos susikirtimo taškas ir bus stovėjimo vieta. Turint smulkų žemėlapį arba schemą, stovėjimo tašką galima nustatyti žemėlapio sulyginimo su vietove metodu. Stebint supančius orientyrus ir atsekant juos žemėlapyje, nustatoma, ant ar šalia kurio randamasi.

Egzistuoja ir naudojami keli sunkesni metodai, susiję su žemėlapio ir kompaso naudojimu.

Judėjimas išilgai pakeliui pasitaikiusio linijinio orientyro.

Metodas naudojamas visame vandens turizmo žygyje (nusileidimas ar pakilimas upe), auto-moto turizmo žygiuose, taip pat atskirose pėsčiųjų, slidžių, kalnų žygių atkarpose. Jo esmė yra ta, kad orientavimosi klausimo sprendimas bendrai paėmus – dviejų taško koordinačių nustatymas – privedamas prie paprastesnio: vienos koordinatės nustatymo, kadangi visada žinoma kad grupė randasi ant linijinio orientyro, ir tereikia nustatyti, kuriame šio orientyro taške randamasi.

Šį klausimą galima spręsti keliais būdais:

1. Nustatant nueitą atstumą nuo pradinio taško (kur pradėta judėti) iki taško, nustatyto judėjimo metu naudojant žemėlapį.

2. Orientyrų, esančių judėjimo kelyje atpažinimu:

2.1. Gyvenviečių

2.2. Kelių sankirtų

2.3. Intakų

2.4. Perėjų ir pan.

3. Atbuliniais užkirtimais į atpažintus orientyrus, esančius šone nuo judėjimo linijos. Be to, šiuo atveju, kaip aprašyta aukščiau, užtenka vieno orientyro, norint nustatyti buvimo vietą.

Linijiniais judėjimo orientyrais naudojami keliai, takai, proskynos, upės, upių ir upelių slėniai, kalnagūbriai. Miškatundrės zonoje ypatingai patogu naudotis proskynomis, kadangi jose esantys ir pagal planą ištirta miško sutvarkymo ženklai: kvartalų numeriai, vizyrai, stulpeliai, leidžia lengvai nustatyti antrąją koordinatę.

Judėjimas pagal kryptį ir azimutą.

Naudojama vandens žygiuose vandens telkiniais, atskirose pėsčiųjų, slidžių ir kalnų žygių atkarpose. Duomenys judėjimui (azimuto kampai) nustatomi pagal žemėlapį arba orientyro, esančio judėjimo tikslu vizavimą vietovėje. Skiriamas grubus judėjimas naudojant dangaus šviesulius, vietinius požymius arba kompaso strėlytę (pagal strėlytę, statmenai jai) ir tikslus judėjimas pagal azimutą. Grubų judėjimą naudoja palyginus trumpose atkarpose, išeinant į linijinį orientyrą, esantį statmenai ar 60° kampu į judėjimo kryptį, arba į didelį plokštuminį orientyrą.

Jeigu reikia didelį atstumą eiti link palyginus mažą plokštuminį arba linijinį orientyrą, esantį nedideliu kampu į judėjimo kryptį, naudojamas tikslus judėjimas pagal azimutą. Tikslumas susidaro iš azimuto nustatymo tikslumo (sportiniam kompasui ±1°) ir azimuto išlaikymo tikslumo judėjimo metu (±2° vidutinei kvalifikacijai). aukštos kvalifikacijos sportininko orientacininko išėjimo į tašką bėgant tikslumas 100 m ±8m, 800 m ±25m. Pakankamu išėjimo tikslumu turistinio žygio pėsčiomis arba slidėmis metu, naudojant sportinį kompasą arba kombinuotą planšetę-kompasą, galima laikyti: 1 km- ±50m, 3 km – ±200m.

Judėjimas pagal azimutą atliekamas sekančiu būdu. Ant sportinio kompaso nustatomas reikalingas azimutas. Atsistojama veidu į judėjimo kryptį, orientuoja kompasą taip, kad strėlytė rodytų į šiaurę ir patalpiname ją į kompaso ratuko šiaurės pusę ir kompaso planšetės rodyklę orientuojame pagal nustatytą azimutą. Tada judėjimo kryptyje surandamas kuo tolimesnis, gerai pastebimas objektas (pavyzdžiui beržas spygliuočių miške, pasviręs arba sausas medis, akmuo ir pan.). Pradedama eiti link šio objekto, visą laiką nepametant jo iš akių. Judant mintimis pratęsiant judėjimo kryptį randamas naujas gerai matomas objektas, ir judama link jo. Kas 100 – 400m, priklausomai nuo matomumo, reikia tikrinti judėjimą pagal kompasą. Nesant objektų arba esant blogam matomumui, reikia judėti pagal kompaso planšetės kraštą, laikant strėlytę „varteliuose“. Žiemos žygyje pagal kompasą tikrinama slidžių vėžių kryptis.

Pėsčiųjų žygyje kompasu dirbantis žmogus randasi grupės priekyje ir nustatinėja judėjimo kryptį. Žiemą, minant vėžes, vedlys randasi grupės gale ir komandomis „dešinėn“, „kairėn“, koreguoja judėjimo kryptį.

Smulkias kliūtis (išvartos, krūmynai, mažos pelkutės…) reikia paeiliui apeidinėti tai iš kairės, tai iš dešinės pusės, siekiant sumažinti nukrypimą nuo judėjimo linijos. Stambesnės kliūtys apeinamos sekančiu būdu. Jeigu vasarą einant mišku pasimaišė pelkė, tai ji apeiname „dėžute“, matuojant judėjimo kryptis ir atstumus atkarpose AB, BC ir pan. (piešinys; kampai – statmeni). Jeigu atkarpos AB ilgis bus lygus CD ilgiui, tai taške D mes grįšime į seną judėjimo liniją. Jeigu dvi kliūties pusės prasižiūri, tai grįžti atgal į judėjimo liniją galima panaudojus paliktą judėjimo linijos ir kliūties susikirtimo taške atžymą. Perėjus į kitą pusę patogiausia linija, kitu krantu judama iki taško D, iš kurio atžyma, palikta taške A, bus atbuliniame azimute judėjimo krypčiai. Jeigu kliūtis ir galinis judėjimo taškas yra žemėlapyje, arba matomas, tai, apėjus kliūtį, galima azimutą pakoreguoti, ir toliau judėti pagal jį.

Norint tiksliai išeiti į linijinį orientyrą, esantį nedideliu kampu į judėjimo kryptį, arba į vieną iš 2 ar 3 netoli vienas kito esantį objektą, naudojamas azimuto patikslinimo metodas (piešinys). Tam tikslingai paimama kairiau arba dešiniau 8-10° ir išėjus prie orientyro pasukama dešinėn, jeigu imama kairiau ir atvirkščiai.

Su dideliu tikslumu galima judėti pagal vizavimo orientyrus. Šis metodas perimtas iš upeivystės upėmis ir vandens telkiniais, kurių krantuose statomi specialūs vizavimo ženklai, praktikos. Metodo esmė yra tame, kad judėjimo linijoje (upėje) statomi arba randami (žygyje) du objektai. Jeigu judėjimo metu juos vizualiai suderinti, arba suprojektuoti vieną ant kito, tai galima judėti tiksliai pagal užsiduotą liniją. Kaip vizavimo ženklus žygyje galima naudoti du grupės dalyvius. Jeigu juos išstatyti tiksliai pagal azimutą, o trečiojo judėjimą reguliuoti taip, kad jo per du stovinčiuosius nesimatytų. Toks metodas naudojamas atviroje vietovėje esant ribotam matomumui. Turint sportinį kompasą su nustatytu azimutu, galima judėti tiksliai judėti turint vos vieną vizavimo objektą tiesioginio arba atvirkštinio azimuto linijoje.

Judant labai dideliais atstumais, patartina periodiškai kaitalioti jį 1-2° į kairę ir į dešinę nuo reikalingos krypties, kad išvengti sisteminių klaidų susikaupimo. Taip vienoje ekspedicijoje, kirtusioje Grenlandiją, azimutas buvo kaitaliojamas ±2° kas 10-12 km kelio. Plaukiojant dideliais atvirais vandens telkiniais geriausia judėti pagal vizavimo orientyrus, arba laikyti orientyrą azimuto linijoje. Kitaip kursas gali stipriai pasikeisti dėl šoninio nukrypimo.

Judėjimas skaitant žemėlapį.

Metodas perimtas iš sportinio orientavimosi, kur žemėlapio skaitymu laikomas vaizdinio vietovės išvaizdos sudarymas pagal žemėlapį iš vienos pusės, ir atsiminimas su sekančiu suradimu žemėlapyje iš kitos pusės. Jį naudoti naudinga turint detalų žemėlapį arba atskirų žygio maršruto atkarpų schemas. Kompasas šiuo atveju naudojamas tik žemėlapio orientavimui. Judant periodiškai žemėlapis sutikrinamas su vietove, atrandami vietovėje orientyrai, ir pastebėti vietovėje orientyrai atpažįstami žemėlapyje. Metodą galima naudoti auto-moto turizme, leidžiantis palyginus ramia upe, judant turint smulkią kelio, perėjos schemą ir pan.

Naudojantis šiuo būdu galima naudotis dviem metodais, plačiai naudojamais sportiniame orientavimesi: prognozavimo metodu ir atstatymo metodu.

S, B, Elachovskis, didelio patyrimo turistas, buv. TSRS orientavimosi sporto čempionas, savo knygoje „Sportivnoje orientirovanijie na lyžach“ taip aprašo šiuos metodus orientuojantis markiruotoje trasoje. Prognozavimo metodo esmė yra tokia: žinomame taške sportininkas apžiūri žemėlapyje numatomo judėjimo kryptimi atkarpą kelio, atsimena pagrindinius laukiamus orientyrus, ir po to judėdamas trasa, žvilgsniu ir mintimis registruoja šiuos orientyrus nelėtindamas tempo, ir nežiūrėdamas į žemėlapį. Pasiekęs įsimintos atkarpos pabaigą (iki 400 m), sportininkas žemėlapyje fiksuoja žinomą tašką, kuris atitinka jo buvimo vietą tuo momentu ir iš naujo prognozuoja laukiamus orientyrus.

Atstatymo metodo esmė yra ta, kad judant trasa, nesinaudojant žemėlapiu, įdėmiai stebima vietovė ir įsimenami orientyrai.

Elachovskis skaito prognozavimo metodą žymiai tikslesniu, nei atstatymo metodas dėl dviejų priežasčių. Blogai vietovėje matomi objektai lengviau pastebi kai jų laukiama. Žemėlapis atsimenamas geriau nei vietovė, kadangi atmintyje žemėlapio vaizdas aiškus ir stabilus, kadangi formuojamas žiūrint į vieną ir tą patį plokščią vaizdą, o vietovės vaizdas atmintyje yra nestabilus, formuojamas daugelio trumpų žvilgsnių į vietovę skirtingais kampais ir skirtingose vietose.

Kelio brėžimas.

Praktiškai yra akinė maršruto schema. Tik skirtumas toks, kad šiuo atveju ėjimo linija brėžiama ėjimo metu, arba sudaroma pagal ėjimo azimutų užrašus ir jais nueitus atstumus. Tiksliai kelias brėžiamas einant azimutu ir matuojant atstumus pavyzdžiui,- žingsniais. O apytikslis brėžimas atliekamas pagal grubų ėjimo krypties vertinimą – pagal dangaus šviesulius, vietinius požymius ir laiko matavimo rezultatus (pagal vidutinį ėjimo greitį). Gali būti naudojamas visuose turistiniuose žygiuose, kai einama palei upę. Kaip atskiras metodas naudojamas retai, kai turimas žemėlapis, schema yra blogi, nedetalūs ir einama atkarpa, reikalaujančia detalaus orientavimosi. Kaip pagalbinį metodą, apytikslį kelio brėžimą tikslinga naudoti viso žygio eigoje, derinant su kitais grubaus radimosi vietos kontrolės būdais. Kelio brėžimo rezultatai gali tapti pagrindiniu faktoriumi bandant atgauti orientaciją pasimetimo atveju.

Ryte grupė praėjo perėjos balną (taškas A), kuri yra naudojamame žemėlapyje ir kur buvo nustatyta tiksli buvimo vieta. Į vakarą, nusileidus lėkštu šlaitu, mišku su išvartomis, be gerų orientyrų, grupė išėjo prie ežero pietinio kranto ir sustojo nakvynei. Žemėlapyje (piešinys) yra du panašūs ežerai, iš kurių išteka upeliai, tekantys į skirtingus slėnius, vienu iš kurių (pietinį) reikės keliauti toliau. Kelio brėžimas pagal kryptis ir ėjimo greitį leidžia išsirinkti tikimiausią buvimo vietos variantą (taškas B).

Be paminėtų orientavimosi metodų panaudojant žemėlapį ir kompasą, naudojama eilė bendrų būdų (orientavimasis pagal kelio ženklus, vietinių gyventojų apklausa ir pan.).

Orientavimasis pagal atmintį.

Patyrę, daug keliavę turistai dažnai po kelis kartus aplanko tuos pačius rajonus kelis kartus. Kaip taisyklė turėdami gerą regimąją atmintį, jei atpažįsta kelio atkarpas, kalnų viršūnes, ežerus ir kitus orientyrus. Regimoji atmintis, susipažinimas su vietove – vertingos savybės orientavimesi. Jos padeda greitai „į veidą“ atpažinti charakteringus orientyrus, kas palengvina žemėlapio skaitymą. Tačiau pasikliauti vien tik regimąją atmintimi ir sena pažintimi su vietove, neverta. Sportininkai orientacininkai dažnai daro klaidas antrą ar trečią kartą varžydamiesi tame pačiame žemėlapyje: pasikliaudami regimąja atmintimi, jei nustoja kontroliuoti savo judėjimą kitomis priemonėmis ir būdais, dėl to neretai prarasdami orientaciją.

Žvalgyba.

Tai geras orientavimosi būdas. Ji gali būti naudojama skirtingose turizmo šakose su tikslu apžiūrėti kelio atkarpą, slenksčių sistemą, perėjos prieigas ar tiesiog sudėtingą ir svarbų maršruto atžvilgiu rajoną. Ją atlikti reikėtų vedliui kartu su 2-3 pagalbininkais „dniovkės“, sustojimo nakvynei, dienos poilsio ar priverstinio grupės sustojimo (pavyzdžiui praradus orientavimąsi) metu. Pačioje žvalgyboje naudojami įvairūs orientavimosi metodai. Tačiau daugeliu atvejų (išskyrus turbūt slenksčių apžiūros atveju) reikėtų atlikti kelio braižymą. Žvalgybos rezultate patikslinama tiksli orientacija, nustatomas tolesnis optimalus kelias, ištiriamas tolesnis grupę dominantis rajonas ar kelio atkarpa. Esant reikalui, žvalgybos metu atliekama akinė vietovės nuotrauka schemos sudarymui. Daugeliu atvejų vienu žvalgybos uždavinių tampa kelio atkarpos markiravimas.

Markiravimas.

tai vienas efektyviausių orientavimosi metodų. Egzistuoja įvairūs markiravimo būdai. Laikiną markiruotę, kuri reikalinga kelias dienas, galima atlikti pakabinant ant medžio šakų samanų gabalėlį arba nulaužtą kito medžio šaką (eglės šakelę ant beržo ar klevo) prie kamieno pastatyti šaką arba sausą medelį. Tačiau tokios atžymos prastokai matomos, jas lengvai gali sugadinti vėjas. Gerai matomo ir tvirtai laikosi nedidelės perfokortų arba tvirto spalvoto popieriaus atkarpos, kurias patogu klijuoti spalvota (geriausia raudona) izoliacija prie plonų krūmo arba medžio šakelių. Lipni juosta turi apimti šaką, klijuotis pati prie savęs ir dviem lipniom pusėm prie popieriaus. Gaunasi maža vėliavėlė, kurią plazdena vėjas ir kuri garai matoma iš toliau. Kad pritvirtinti popieriaus skiautę prie medžio kamieno, patogu naudotis įrankiu „Rapid“, kuris „prikala“ popierių. Ant beržų žievės galima rašyti ir piešti vandeniui atspariais pieštukais.

Žiemą kaip laikiną žymėjimą galima naudoti vyteles arba spygliuočių šakas, įbestas į sniegą. Bet kokį žymėjimą reikia išdėstyti taip, kad jis būtų matomas iš toli. Nuo kiekvienos atžymos turi matytis sekanti. Naudojant kelią abiem kryptimis, žymėjimą reikia išdėstyti taip, kad gerai matytųsi iš abiejų pusių. Vietovėje išdėstyta markiruotė leidžia grupei greitai ir patikimai, neprarandant laiko darbui imliems orientavimosi būdams, įveikti sudėtingą maršruto atkarpą. Pastovi markiruotė leidžia padaryti tai daug kartų, kelioms turistinėms grupėms.

Ne mažiau sėkmingai galima naudotis ir jau esančia vietovėje markiruote. Miškų zonoje kelių sankryžose ir kitose vietose dažnai galima rasti savotiškus švyturius – medžius (paprastai egles), prie kurių apkirsta apatinė apatinių šakų dalis. Medžiotojai ir medžiotojai savotiškais užkirtimais markiruoja savo takus. Kad naudotis šiais vietovėje esančiais ženklais, reikia iš anksto, dar prieš žygį, arba kelionės pradžioje, smulkiai sužinoti jų išvaizdą ir vietas. Markiruotus maršrutus tikslinga pažymėti žemėlapyje, arba ant specialių plastiko plėvelių, dedamų ant žemėlapio.

Prarastos orientacijos atstatymas.

Gaila, tačiau tokio orientavimosi metodo taip pat tenka imtis žygių metu. Orientavimasis skaitomas prarastu kai nėra galimybės sutapatinti vietovę su žemėlapiu, rasti žemėlapyje stebimus orientyrus ir savo buvimo vietą. Orientavimosi praradimo priežastimis gali būti pasenusi arba nepilna schema, žemėlapis, kompaso gedimai, atmestinis orientavimosi metodų naudojimas, bet dažniausiai – judėjimas spėliojant, nežiūrint nei į žemėlapį nei į kompasą.

Aptikę orientavimosi praradimą, turistai turi sustoti ir priklausomai nuo aplinkybių (paros meto, oro, atkarpos sudėtingumo) priimti optimalų sprendimą dėl sekančių veiksmų. Daugumoje atvejų reikia judėti toliau, įdėmiai stebint pasitaikančius orientyrus ir atliekant maršruto nuotrauką arba išmatavimus kelio brėžimui. Pasiekus nakvynės, arba pietų pertraukos vietą, reikia tuojau pat imtis neatidėliotinų veiksmų siekiant atstatyti prarastą orientaciją.

Visų pirma reikia atsiminti, kur ir kada paskutinį kartą turėta tiksli orientacija. Šis taškas pažymimas žemėlapyje (taškas A). nuo jo žinoma, arba labiausiai tikėtina judėjimo kryptimi atidedamas atstumas, paskaičiuotas pagal ėjimo (esamomis ėjimo sąlygomis) greitį. Gaunamas taškas B. iš taško B spinduliu, lygiu pusei atstumo AB brėžiamas apskritimas. Galimo grupės buvimo rajonas randasi apskritimo viduje.

Po to atsimenamas ir analizuojamas visas sekęs kelias (laikas, judėjimo kryptis, matyti orientyrai). Kelias brėžiamas turimo žemėlapio masteliu. Tuomet atidžiai išstudijuojamas žemėlapis galimo buvimo rajone, apribotame apskritimu, bandant rasti savo kelio ir buvimo vietos galimą variantą. Kartais tai pavyksta iš karto, tačiau dažniausiai atsiranda dvi ar kelios skirtingos nuomonės (kiek žmonių – tiek nuomonių). Jeigu yra galimybė juos pakankamai greitai patikrinti vietovėje, tai reikėtų padaryti.

Grįžkime prie situacijos, susidariusios piešinėlyje. Tarkime, kad kelio brėžimas buvimo vietos tašku davė tašką B arba apskritai jo nepavyko atlikti. Kelio ir žemėlapio analizė duoda du galimus variantus. Reikia kruopščiai patikrinti abi versijas vietovėje. Pradžioje apžiūrimos šiaurėje esančio ežero apylinkės (pagal šiaurinę versiją). Apėjus ežerą iš pietų, judame toliau palei upelį, ištekantį iš ežero. Prieiname nedidelį upelį, įtekantį iš dešinės pagal tekėjimą: viskas aišku – mes susiorientavom! Randamės prie šiaurinio varianto. Tačiau nereikia skubėti su išvadomis! Paeiname dar kiek palei upelį- kas gi tai? Intakas iš kairės. Pakilus palei jį, randame staigų posūkį į šiaurės vakarus ir greitai prieiname pelkutę. Ir vėl neskubėkite. Nepatingėkite paimti azimutą į šiaurinį ežerą. Ir tik radę jį ir iš jo ištekantį upelį su intaku iš dešinės, atmeskite šiaurinę versiją. O nedidelis upeliukas, įtekantis į iš pietinio ežero ištekantį upelį neparodytas žemėlapyje.

Jeigu po vietovės analizės ir stovyklavietės apylinkių išžvalgymo orientuotės atgauti nepavyko, kitą dieną reikia suplanuoti judėjimą prie artimiausio linijinio orientyro (stambaus kelio, upės, proskynos, kalnagūbrio), esančio pakeliui pagal mar?rutų arba netoli jo. Geriausia planuoti judėjimą lygegriačiai (arba netoli to) šiam orientyrui. Judėjimo metu renkami duomenys kelio braižymui – tai gali praversti. Išėję prie linijinio orientyro, judama palei jį, kruopščiai lyginant žemėlapį su vietove. Greitai atsiras versija, kurią, kaip jau įsitikinome, reikia kruopščiai patikrinti, ir orientuotė atsistatys. Gero matomumo sąlygomis reikėtų orientavimosi atstatymui pakilti ant iškilio vietos viršaus, nuo kur atsiveria geras vietovės vaizdas ir matosi daug orientyrų. Esant blogam matomumui orientuotę atgauti padės linijiniai orientyrai: keliai, upeliai, šoniniai slėniai ir pan.

Reikia žemėlapyje atidžiai išstudijuoti jų charakteringas savybes:

1. Vieno iš jų azimutą

2. Kampų tarp gretimų orientyrų jų susikitimo vietoje

3. Tarpusavio išsidėstymą tarp į pagrindinį slėnį įeinančių šoninių slėnių

4. Staigius posūkiu ir pan.

O po to bandyti šiuos bruožus atrasti vietovėje.

Praradus orientuotę svarbu analizuoti VISĄ turimą informaciją, tikrinti VISAS versijas ir orientyrus, o ne pulti prie kiekvieno pasitaikiusio varianto. Ypatingai kruopščiai reikia orientuotis vos pradėjus judėjimą po orientavimosi praradimo, abejojant ir analizuojant netgi „tikrą“ informaciją.

Žygiuose kartais kyla tam tikros standartinės situacijos. Štai keletas jų:

1. Grįžimas atgal tuo pačiu keliu.

– Tai daryti tenka pakankamai dažnai. Visų pirma reikia stengtis įsiminti kelią. Tam, judant pirmyn, reikia kaip galima dažniau, susikirtimų ir kelio posūkio vietose, dairytis atgal ir įdėmiai apžiūrėti vietovę. Reikalas tame, kad vienas ir tas pats kelias iš skirtingų pusių žiūrisi visiškai skirtingai. Pakeliui reikia įsiminti išsiskiriančius, vietovėje unikalius orientyrus: iškrypusį medį, paukščio lizdą, keistos formos uolą, didelę balą su maurais ir pan. Nepakenks ir laikina markiruotė. Esant drėgnam orui naudinga dažniau įminti į drėgną dirvą, kurioje lieka atspaudai su jūsų ir jūsų draugų batų pado forma, kuriuos reikia iš anksto atidžiai apžiūrėti. Įsimindami kelio panoramą, neužmirškite įsiminti ir to, kas yra po kojomis – oras gali staigiai pasikeisti ir matomumo einant atgal gali nebūti. Žiemą visada reikia laikyti kad slidžių vėžes užpustys ir teks grįžti lygia vieta.

2. Grupėje pasiklydęs.

– Visų pirma tokią situaciją reikia numatyti iš anksto. Vadovas privalo prainstruktuoti visus dalyvius ir susitarti dėl bendrų grupės ir pasiklydusiojo veiksmų tokiai situacijai iškilus.

Visi grupės dalyviai bendrais bruožais turi įsivaizduoti kelionės rajoną. Grupės ir pasiklydusiojo veiksmai skiriasi priklausomai nuo to, ar tai įvyko apgyvendintoje ar neapgyvendintoje teritorijoje. Apgyvendintoje teritorijoje pasiklydęs turi bandyti atrasti grupę, bet jeigu to nepavyko greitai padaryti, reikia eiti pas žmones, maksimaliai išnaudojant šviesų paros metą. Nereikia panikuoti, beprasmiškai mėtytis į skirtingas puses ir sukiotis vienoje vietoje. Reikia prisiminti vietovės žemėlapį, įvertinti, kurioje pusėje yra stambus linijinis objektas (geležinkelis, plentas, upė ir pan.) ir judėti link jo. Kompaso pas pasiklydusį kaip taisyklė nebūna ir pasaulio puses tenka nustatinėti pagal vietinius požymius ir dangaus šviesulius. Susiorientavus reikia judėti reikiama kryptimi. Kuo dažniau įsiklausykite. Garvežio švilpukas, dirbančio motoro triukšmas, kirvio darbo garsas gali padėti patikslinti judėjimo kryptį. Lentelėje pateikti apytiksliai atstumai, kuriais girdimi tam tikri garsai.

Jūs išėjote į kelią. Kurioje pusėje gyvenvietė? Atidžiai stebėkite aplinką, praeidami į kiekvieną pusę keliu 300-500 m į bet kurią pusę. Švieži pėdsakai ryte eina nuo namų, vakare – atvirkščiai. Šieno gabalėliai ant krūmų parodys į kurią pusę jis buvo vežtas – į kur buvo vežtas, ten ir kaimas. Kaimo kelio, jungiančio stambius kaimus, sankryžose matosi į kurią pusę iš lauko darbų važiavo ratinis transportas. Artinantis prie kaimo kelias tampa labiau išvažinėtas. Nupjauti medžiai žeme tempiami traktoriumi į kaimą. Įėjus į kaimą, visų pirma reikia pranešti apie savo vietinei valdžiai, milicijai (policijai), geležinkelio stoties budinčiajam – jūsų draugai jūsų ieškos, ir jų pastangos neturi būti daromos veltui. Orientavimosi sporto varžybose ir savaitgalio žygiuose neretai atsitinka taip, kad pasiklydęs jau geria karštą arbatą namuose prie televizoriaus, o tuo metu jo draugai, pakėlę ant kojų dešimtis žmonių, tamsoje miške ieško savo draugo.

Neapgyvendintoje vietovėje pasiklydęs turi ieškoti grupės, o grupė – jo. Abiem pusėm nereikia eiti toli nuo įvykio vietos. Grupė turi sustoti ir duoti garsinius ir šviesos signalus. Savadarbio „gongo“ garsai, riksmai, gali padėti pasiklydusiam. Gera šviesine signalizacija yra laužas. Jį užkurti reikia ant pakilios, geriausia plikos vietos. Dieną galima į laužą įmesti drėgnų spyglių, samanų, žolės, kas sudarys baltų dūmų stulpą, gerai matomą iš toli. Naktį reikia padaryti kuo didesnį laužą, stipria liepsna. Paieškos darbų metu reikia vietovėje palikinėti kaip galima daugiau pėdsakų, laikinos markiruotės su nuorodomis į stovyklavietę. Tai gali padėti pasiklydusiam.

Jeigu pasiklydęs įsivaizduoja (bent jau apytiksliai) grupės judėjimo kryptį, gali grįžti kiek atgal, susirasti grupės pėdsakus ir pagal juos grįžti į stovyklą (žiūrėti piešinį). Grupė privalo organizuoti paieškos darbus, tačiau tai mažiausiai susiję su orientavimusi.

Orientavimosi taktika

Pirmas orientavimosi taktikos principas – pastovus orientavimasis. Jis kyla iš to, kad išlaikyti turimą orientaciją yra kur kas paprasčiau, nei atgauti praradus. O orientuotės praradimas gali privesti prie labai sunkių pasekmių (kaip jau kalbėta ankščiau). Judėjimo skirtingose sąlygose organizavimo metu galima naudotis skirtingais orientavimosi technikos elementais, ilgam išlaikant tik bendrą orientaciją, tačiau visiškai ignoruoti orientavimąsi – negalima. Iš žygių (ypatingai sudėtingų) negyvenama teritorija praktikos turi būti išgyventa neapgalvota vaikščiojimo bet kaip, visiškai ignoruojant žemėlapį ir kompasą. Patikimas orientavimasis – pagrindas saugiam keliavimui.

Antras principas – orientavimosi operatyvumas. Šito būtinumas yra akivaizdus. Grupei maršrute dažnai kyla laiko deficitas. Sulaiko oro sąlygos, organizacinės klaidos, inventoriaus gedimai, noras kuo daugiau pamatyti. Operatyvumas pasiekiamas eile faktorių. Pagrindinis – tai informatyvi, gerai išstudijuota, patogiai ir patikimai paruošta kartografinė medžiaga, šiuolaikinė įranga ir prietaisai. Svarbų vaidmenį vaidina techninių elementų atlikimo įgūdžiai sunkiomis žygio sąlygomis. Labai svarbu žygio metu gyvenimą organizuoti taip, kad visi orientavimosi procesai, techniniai elementai ir operacijos vyktų paraleliai kitiems grupės veiksmams. Tai reiškia, kad reikia išmokti orientuotis judėjimo metu, nestabdant grupės tempo. Sudėtingesnius veiksmus reikia derinti su sustojimais poilsiui ir pietums, nakvynei,poilsio dienomis. Situacija, kai grupė daro priverstinį sustojimą orientavimuisi, turi tapti išimtimi ir leistina tik tuo atveju, kai tai tikrai neišvengiama. Geriausia operatyvumo išmokti dalyvaujant orientavimosi varžybose. Tačiau skirtingai nuo sportinio orientavimosi, turistinio žygio metu orientavimosi procesas yra ne pagrindinis tikslas, o būtinybė, procesas operacijų, aptarnaujančių pagrindinį procesą.

O trečią orientavimosi taktikos principą galima suformuluoti taip: kuo mažiau orientavimosi žygyje – tuo geriau. Kitais žodžiais: kuo mažiau laiko sugaištama orientavimuisi, tuo optimalesniu variantu pavyko išspręsti uždavinį, tuo efektyviau buvo organizuotas orientavimosi procesas.

Visiškai akivaizdu, kad pirmas ir trečias principai prieštarauja vienas kitam. Sprendžiant šį prieštaravimą ir ieškant optimalaus, kartais vienintelio teisingo sprendimo ir pasireiškia taktinis grupės vadovo meistriškumas, kuris remiasi išradingu visų susidariusių aplinkybių įvertinimu. Praktiškai šis meistriškumas pasireiškia pasirenkant orientavimosi būdus konkrečioje žyginėje situacijoje.

Kada, ir kaip naudoti vieną arba kitą metodą? Kokie pasirinkimo motyvai? Žinoma kad kiekvieno žygio pradžioje ir esant tam galimybei, tikslinga apklausti vietinius gyventojus. Tokia informacija niekada nepamaišys. Daugumoje atvejų pati vietovė pasako kaip ją įveikti nepasiklystant. Pavyzdžiui žygį link kalnų sistemos ir grįžimą nuo jos prie geležinkelio per smarkiai išraižytą vietovę, tikslinga planuoti didelės upės slėniu. Miškatundrėje, kur daug pelkių, žiemą patogiausia vaikščioti pagal tikslų azimutą. O išeiti į plentą, kuriuo planuojama pavažiuoti pakeleivinga mašina, galima eiti kryptimi. Stebima vietovėje ir iš anksto išstudijuota miško ūkio sutvarkymo sistema leidžia greitai ir patikimai atstatyti orientaciją ir duoda galimybę naudoti pačius paprasčiausius orientavimosi metodus ir eiti išlaikant tik bendrą orientaciją.

Renkantis techninį elementą, labai daug kas priklauso nuo žemėlapio. Tikslus, smulkus ir nepasenęs žemėlapis leidžia judėti praktiškai nemažinant greičio. O pasenusi ir grubiai sudaryta orografinė kalnų mazgo schema verčia judėjimo metu slėnių sistema užsiimti kelio braižymu. Be to vienu vedlio uždavinių pirmomis žygio dienomis – išsiaiškinti naudojamo žemėlapio kokybę. Šiuo periodu reikia daugiau dirbti su žemėlapiu, kad suprasti, ant kiek ji tiksli ir smulki, ar paseno, ar ne, kuriuo landšafto elementu (reljefu, kelių tinklu, hidrografiniu tinklu, augmenija) galima labiausiai pasitikėti.

Renkantis orientavimosi metodą rintas korektyvas gali padaryti oras. Techniškai nesudėtingą perėją Chibinuose arba Levozerskio tundrose, saulėtą dieną grupė lengvai praeina iš atminties, gaudama malonumą nusileisdama be sustojimo iki miško ribos. Pūgos, arba išsklaidyto apšvietimo sąlygomis net turint smulkų žemėlapį, prireikia judėjimo pagal kruopščiai išmatuotą azimutą, kurį reikia koreguoti kylant slėnio šlaitas, einant juo zigzagais. Išėjus į viršų, teks kelią markiruoti iš anksto pasiruoštomis šakomis, kad nesėkmės atveju būtų galima grįžti prie upelio vagos aplenkiant lavininius šlaitus. Ir jums dar pasiseks, jeigu 10 minučių tarpas rūke arba pūgoje leis pamatyti upelio pradžią su sniego sampūtomis priešingame krante. Patyręs vadovas privalo numatyti tokią galimybę ir pasiruošti abiejų orientavimosi būdų panaudojimui. Ypatingai – antrojo!

Panašios vietovės ir vienodai parinkti žemėlapiai gali pareikalauti skirtingų orientavimosi juose būdų ir sprendimų, priklausomai nuo to, kokioje maršruto atkarpoje randamasi, kiek fiziškai ir morališkai grupė pavargusi ir pan.

Nusileidimas nuo vandenskyros gali privesti prie dviejų skirtingų slėnių pradžios, viena kurių veda prie reikalingos upės, o kita – nusuka toli į šoną. Grupė vėluoja pagal grafiką, šeštą dieną eina be poilsio dienos, žmonės pavargo ir suspėjo susipykti. Abiem atvejais reikia pasirinkti patį patikimiausią orientavimosi būdą, arba netgi panaudoti kelis – užtikrintumui. Šiuo atveju jūs prarasite daugiau laiko, tačiau uždavinį išspręsite iš karto. Atkrenta žvalgybos giliu sniegu būtinybė, o sėkmingas uždavinio sprendimas padės sušvelninti mikroklimatą grupėje ir priduos žmonėms naujų jėgų.

Kartais aplinkybės verčia rizikuoti. Vilioja galimybė iš eigos, neišsiaiškinus aplinkybių, peršokti perėją – štai prieš mus matosi pažemėjimas kalnagūbryje – perėjos slėnio pradžia. Tačiau žemėlapyje jų dvi: vienas veda link perėjos, o kitas baigiasi lavininiu cirku. Tokių situacijų būna daug. Priimant sprendimą, vadovas visų pirma privalo suvokti galimos klaidos kainą. Vasarą taigoje rizikuojant prarasti keletą valandų ar net visą dieną, galima bandyti. Bet rizikuojant papulti po lavininiu šlaitu – geriau apsidrausti. Saugumo reikalavimai, žmonių sveikatos išsaugojimas, turėtų būti pagrindiniais veiksniais, lemiančiais taktinius orientavimosi klausimus žygio metu.

Ir dar vienas bendras taktikos principas, liečiantis greičiau ne patį orientavimosi procesą, o greičiau orientavimosi klausimų sprendimą – visapusiškas techninio progreso su turizmu susijusiose žinių ir technikos šakose panaudojimas.

Visų pirma – kartografinė medžiaga. Gaila, tačiau ir turistų topografinis pasiruošimas, ir kartografinės medžiagos kokybė nėra aukšto lygio. Svarbūs faktoriai yra ir naudojama įranga: kompasai, planšetės ir pan.. Turistai turėtų naudoti plačią patirtį, sukauptą per eilę metų. Ir visų pirma kartografijos ir akinių nuotraukų darymo srityje.