Muziejai, galerijos

Plačiau apie Birštono sakralinį muziejų 0

Paskelbta: 2011-05-22

Švenčiant Krikščionybės jubiliejaus metus, 2000 m. buvo įkurtas Birštono sakralinis muziejus. Pastatas – kadaise buvusi senoji Birštono klebonija. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis yra sakęs, jog ši kukli klebonija 1956-1958 m. tapo Kaišiadorių katedra, kurioje 1957 m. vyskupas Teofilius Matulionis slapta savo įpėdiniu konsekravo kunigą Vincentą Sladkevičių.
Muziejaus ekspozicija, atspindinti Dievo tarno T. Matulionio ir kardinolo V. Sladkevičiaus gyvenimo žingsnius ir darbus, siekia atskleisti tas tikrąsias vertybes, suteikiančias drąsos ir stiprybės visais laikais.
Žodžiai moko, bet pavyzdžiai patraukia – todėl tikime, jog šių žmonių gyvenimas mums, XXI a. Žmonėms, yra iškalbingas ir įkvepiantis (V. Puskunigis, Birštono muziejaus direktorius).

Sakralinio meno rinkinys

Muziejuje eksponuojami ir saugomi XVII-XX a. Lietuvos ir Vakarų Europos sakralinio meno pavyzdžiai. Tai vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai, priskiriami baroko, klasicizmo, istorizmo stiliams: profesionalioji tapyba bei grafika, liaudies meno pavyzdžiai, taip pat tekstilės ir liturginių indų bei reikmenų kolekcija. Iš septyniolikos aliejinės tapybos kūrinių verta išskirti Lietuvos mokyklai priskiriamų paveikslų grupę. Tarp jų visų pirma minėtinas nežinomo XVIII a. Dailininko darbas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi“, eksponuojamas kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinės ekspozicijos salėje.
Ikonografiniu požiūriu įdomus ir gan aukšta menine kokybe patraukiantis nežinomo XVIII a. Lietuvių dailininko darbas „Saliamono teismas“.
Memorialinėje muziejaus ekspozicijoje žvilgsnį patraukia nežinomo XIX a. Lietuvos dailininko drobė pagal italų mokyklos atstovo Guido Reni (1575 -1642) kūrinį „Ecce Homo“, eksponuojama Dievo tarno T. Matulionio salėje.
„Šventas Kazimieras“ jautriai atkurtas pagal bene garsiausią Šv. Kazimiero atvaizdą, esantį Vilniaus katedroje. Šis kūrinys, unikalus savo ikonografija, populiariai vadinamas „Trirankio Kazimiero“ paveikslu. Jame Kazimieras vienoje rankoje laiko rožinį, simbolizuojantį pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, o antroje ir trečioje – po leliją. Pasak šią keistenybę aiškinančios legendos, dailininkas, norėdamas pakeisti šv. Kazimiero dešinės rankos gestą, vietoje ištiestos į šalį rankos nutapė nukreiptą krūtinės link ranką, tačiau užtapytoji ranka vis išryškėdavo. Tai buvo palaikyta stebuklu ir paliktos abi dešinės rankos.
Ekspozicijoje pateikiama ir apie trisdešimt liaudies meno pavyzdžių – daugiausia mažoji skulptūrinė plastika, vienas kitas liaudies meistrų tapybos darbas.
Ne mažiau svarbus muziejuje saugomas taikomosios dailės rinkinys, sudarytas iš muziejaus memorialinių eksponatų ir Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių lobynų: tekstilė, indai, kiti liturginiai reikmenys. Liturginė tekstilė muziejuje nėra gausi, tačiau įvairi, pristatanti įvairius liturginius drabužius.
Arnotas (lot. Ornatus -papuoštas) – viršutinis kunigo liturginis drabužis, vilkimas per šv. Mišias, yra kilęs iš Graikijos bei Romos imperijos pasauliečių kelioninio drabužio. Apeigoms jis pradėtas taikyti nuo V a. Eksponuojami du arn

otai XIX –XX a.pr., gausiai siuvinėti aukso siūlais, papuošti aplikacija su krikščioniškais simboliais (kryžius –tikėjimo, inkaras –vilties, širdis – meilės, Švč. Jėzaus širdis – pamaldumo gailestingajam Atpirkėjui simbolis). Baltos liturginės spalvos arnotą vilkėjo Birštono bažnyčios statytojas kunigas J. Karvelis, kitą, manoma – kardinolas V. Sladkevičius Kaišiadorių katedroje.
Ekspozicijoje yra ir dalmatika – iškilmingas asistuojančiojo šv. Mišioms liturginis drabužis nesusiūtas, bet paprastai susegamas šonais, dėvimas ant Albos ir stulos.
Be minėtų liturginės tekstilės pavyzdžių, ekspozicijoje yra kardinolo V. Sladkevičiaus dėvėta baltos spalvos stula su kutais galuose, papuošta trimis kryželiais. Stula (lot. Stola – ilgas drabužis) yra 15-20 cm pločio lygi juosta, dedama ant kaklo, tokios pat spalvos kaip arnotas. Ji papuošta paprastai kryžiumi.
Eksponuojama ir arkivyskupo T. Matulionio dėvėta puošni mitra, kurios aukso siūlais siuvinėtą dekorą sudaro kryžius bei gėlių motyvai. Mitra yra vyskupų galvos apdangalas su dviem ant pečių kabančiomis juostomis. Dvi juostos simbolizuoja Šventojo Rašto – Senojo ir Naujojo Testamentų – sandarą. Mitros forma panaši į žuvies galvą, tuo būdu primenanti Jėzaus žodžius, pasakytus Petrui ir Andriejui: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19).
Gausiausią sakralinio meno rinkinio dalį sudaro liturginiai indai – 57 eksponatai. Tai gražiausi Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių paskolinti liturginiai indai ir reikmenys.
Seniausia šiame rinkinyje 1619 metų sidabrinė Musninkų Švč. Trejybės bažnyčios komuninė.
Ekspozicija dažnai atnaujinama, organizuojant laikinas profesionalių darbų parodas. Tarp reikšmingesnių paminėtina kasmetinė katalikų dailininkų religinio meno paroda „Gloria Deo“. Jos tikslas yra suburti šiuolaikinius Lietuvos menininkus, kuriančius religine tematika, bei pristatyti visuomenei naujas šio meno tendencijas. (Roma Zajančkauskienė)

Birštono bažnyčios praeitis

Birštonas XIV-XVIII amžiuje buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir Lenkijos karalių nuosavybė, čia įsikūręs dvaras priklausė Jogailaičių dinastijai iki 1572 metų pabaigos. Čia jie sudarydavo sutartis, priimdavo garbingus svečius ir paprasčiausiai atvykdavo medžioklėn.
1609 metais Prienų ir Birštono seniūnas Kasparas Horvartas užrašė Prienų bažnyčiai Bagrėno dvarą su 33 valakiniais ūkiais ir įpareigojo atstatyti begriūvančią Birštono bažnyčią, padarant ją Prienų filija, kur pagal Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos įsakymą klebonas privalo gerai mokėti lietuviškai, turėti gerą vikarą, kuris laikytų pamaldas Birštone…Karalius Vladislovas Vaza 1643 metais vasario 4 dieną raštu padovanojo bažnyčiai žemės su joje gyvenusiais gyventojais. Manoma, kad bažnyčia 1655 metais sudegė.
1674metais vėl įpareigojama atstatyti Birštono bažnyčią. 1787 metais Prienų seniūno Kazimiero Nestoro Sapiegos lėšomis pradedama statyti nauja medinė bažnyčia.
1805 metus Birštone klebonavo kunigas Ignotas Milgaudas. Jis bažnyčią remontavo, užsakė nuliedinti Vilniuje tris varpus.
XIX amžiaus viduryje Lietuvoje ypač sustiprėjus rusifikacijai, Birštone, kaip ir daugelyje miestelių, buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė (dab. Basanavičiaus aikštėje, už paminklo J. Basanavičiui).Spaudos draudimo metais Birštone ir jo apylinkėse lietuvišką spaudą, krikščionišką literatūrą platino vienarankis atsargos kareivis Kajetonas Sviderskis.
Kunigas A. Rubša, matydamas plūstančius į kurortą poilsiautojus iš įvairių Rusijos, Lenkijos miestų, numatė būtinybę perstatyti medinę bažnyčią. 1900 metų sumanymas statyti bažnyčią buvo drąsus žingsnis: caras Nikolajus II tik 1905 metais išleido manifestą, leidžiantį statyti bažnyčias.
1902 metais birželio 16 dieną senoji medinė bažnyčia parduota iš varžytinių. Buvo pastatyta laikina koplyčia pamaldoms. Susirgus Kunigui A. Rubšai, 1904 metais kovo mėnesio 23 dieną parapiją perėmė kunigas J. Karvelis, kuris parapijos žmonių buvo labai mylimas.
1909 metų spalio 28 dieną bažnyčia baigta statyti ir pašventinta šv. Antano Paduviečio titulu. Tai neogotikinė su vienu 34 metrų bokštu, viduje trijų navų. Minima, jog statybai panaudota 576 tūkstančiai plytų.
Iš visų Birštono kunigų ypatingos parapijiečių meilės susilaukė kunigas M. Petkevičius, kuris sakydavo labai gražius, tautinę dvasią atspindinčius pamokslus, įkūrė ateitininkų organizaciją, kuri palaikė ryšius su Kaišiadorių apylinkėse kovojusiais partizanais. 1969 metais atvyko į Birštoną, kur liko iki mirties. Bendraudamas su parapijiečiais ir poilsiautojais įdėdavo savo širdį. Šis kunigas buvo artimas vyskupo V. Sladkevičiaus bičiulis ir patarėjas. Laisvalaikiu vertė teologų K. Rahnerio, J. Ratzingerio veikalus, kurie taip ir liko rankraščiuose. Rašė straipsnius į pagrindinį laikraštį „Rūpintojėlis“, mėgo kurti poeziją. Mintyse turėjo svajonę įkurti bažnytinį muziejų, gal todėl itin kruopščiai archyvuose ir iš enciklopedijų rinko Birštono ir bažnyčios istorinę medžiagą.

Tikėjimo liudytojas Dievo tarnas Teofilius Matulionis

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo istorija glaudžiai susipynusi su ypač komplikuota mūsų tautos istorija. Teofilius gimė 1873 m. Kudoriškių kaime, Aluntos valsčiuje (šiandieninėje Alantoje), mokėsi Antaliepėje, Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio kunigų seminarijoje. Po kunigystės šventimų 1900 m. darbavosi Bikavos parapijoje (Latvija), o nuo 1910 metų – Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Petrapilyje. Čia jo rupesčiu pastatyta nauja bažnyčia. Atėjus į valdžią bolševikams, imta visaip trukdyti pastoracinei veiklai. Naujieji „ponai“ panoro nacionalizuoti bažnyčios pastatą ir kitą turtą, tačiau kunigas Teofilius ryžtingai pasipriešino ir buvo už tai nuteistas trejiems metams kalėjimo (1923).
1929 metais kunigas Teofilius buvo slaptai prie dviejų liudytojų įšventintas į vyskupus, tačiau netrukus suimtas, ilgai tardytas ir ištremtas dešimčiai metų į Solovkus. Nepaprastai sunkus darbas kertant mišką, šaltis. Drėgmė ir prastas maistas pakirto jo sveikatą. Apie tolimesnį kunigo gyvenimo tarpsnį skaitykite Birštono muziejaus išleistoje knygutėje „Birštono sakralinis muziejus“.
Ištrūkęs iš pragariško kalėjimo arkivyskupas Teofilius troško supažindinti pasaulį su komunizmu „iš vidaus“ ir papasakoti apie sunkią tikinčiųjų padėtį. Pirmiausia aplankė popiežių Pijų XI, kuris nepaprastai jautriai vertino arkivyskupo Teofilius pasiaukojimą. Kai arkivyskupas priklaupė prieš popiežių ir paprašė palaiminimo, Šventasis Tėvas jį pakėlė, atsiklaupė pats ir pasakė: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!” Tik palaiminęs popiežių, arkivyskupas Teofilius gavo jo palaiminimą.
1936 metais arkivyskupas Teofilius apsigyveno prie benediktinų bažnyčios Kaune kaip jos rektorius. Mirus Kaišiadorių vyskupui J. Kuktai , arkivyskupas Teofilius 1943 metais skiriamas Kaišiadorių vyskupu. Teofiliaus pozicijos komunistų valdžia negalėjo ilgai pakęsti. 1946 metais jis buvo suimtas ir nuteistas septyneriems metams laisvės atėmimo. 1954 metais arkivyskupas Teofilius uždaromas į invalidų namus Mordovijoje, į Lietuvą jam leista grįžti tik 1956-aisiais. Grįžęs apsigyveno Birštone pas kunigą J. Jonį ir mėgino perimti iš valdytojo kunigo J. Stankevičiaus vyskupijos valdymą. Birštone arkivyskupas Teofilius slaptai pašventino vyskupu Vincentą Sladkevičių (1957 metai, Kalėdos), bet nei arkivyskupui Teofiliui, nei vyskupui Vincentui valdžia eiti vyskupijoje savo pareigų neleido.
Dievo tarnas mirė 1962 metais, rugpjūčio 20 dieną Šeduvoje. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje, greta vyskupo J. Kuktos.

Kokią reikšmę arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo auka turėjo tuomet ir turi dabar?

Persekiojimų laikais visuomet reikšmingas iškilus ir aiškus tikėjimo liudijimas, kuris paveikia netgi persekiotojus. Yra žinomas įdomus faktas iš arkivyskupo tardymo istorijos. Tardytojas buvo ypač piktas ir bet kokia kaina norėjo išgauti antivalstybinę veiklą įrodančių „faktų“, tačiau arkivyskupas tokių faktų nežinojo. Matydamas, kad tardytojas pykčio protrūkio pagautas, arkivyskupas atsiprašė, jog dėl jo tardytojui tenka tiek daug vargti. Šis žingsnis buvo raktas į to žiauraus žmogaus širdį. Per kitą tardymą jis buvo visiškai kitoks ir net pavaišino Dievo tarną sumuštiniu.
1990 metais Kaišiadorių vyskupijoje pradėta arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla siekianti pripažinti arkivyskupą Teofilių palaimintuoju.

Kardinolas Vincentas Sladkevičius

„Dangaus negalima pradėti nuo dangaus… Mes turime jį pradėti žemėje. Ko žemėje nepradėsi, to danguje neturėsi“, sakydavo Šventosios Romos kardinolas Vincentas Sladkevičius, kalbėdamas apie žmogaus ryšį su žmogumi, asmens orumą ir dvasinių vertybių pasirinkimą.
Kardinolas Vincentas Sladkevičius gimė 1929 metais, rugpjūčio 20 dieną, Guronyse (Kaišiadorių rajonas), jis buvo penktoji šeimos atžala. Nuo 1939 metų mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje jis taip pat pasižymėjo pamaldumu ir nuoširdumu.
1944 metais V. Sladkevičius įšventintas į kunigus. Kietaviškės, Merkinė, Aukštadvaris, Kaišiadorys, Semeliškės, Čiobiškis, Šešuoliai, Inturkė V. Sladkevičiaus kunigavimo vietos, ir šiandien menančios karštą pamokslininką, jaunimo ugdytoją, uolų Dievo tarną. „Visada norėjau būti tik eiliniu kunigu, niekada nesiveržiau į pirmas eiles“, – sako jo Eminencija.
1956 metais Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis kunigą V. Sladkevičių paskyrė garbės kanauninku ir laiške Vatikanui jį nurodė kaip vieną iš kandidatų į vyskupus, 1957 metais iš Vatikano Lietuvą pasiekė popiežiaus Pijaus XII apaštalinis laiškas, kuriame pranešama apie kanauninko V. Sladkevičiaus nominavimą vyskupu.
1959 metais KGB pastangomis vyskupas V. Sladkevičius ištremiamas į Nemunėlio Radviliškį Biržų rajone, kur praleido beveik 23 metus.
1988 metais pavasarį Kaišiadorių vyskupas paskirtas Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku. Tais pačiais metais popiežiaus Jono Pauliaus II oficialiai skelbiamas Šventosios Romos kardinolu. 1988-ųjų vasarą Lietuva įspūdingai pasitiko iš Romos sugrįžusį kardinolą V. Sladkevičių. 1989 metais V. Sladkevičius paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. Būdamas Lietuvos konferencijos pirmininku rūpinosi šalies dvasinių vertybių ugdymu, jaunosios kartos religiniu auklėjimu.
1995 metais sulaukęs 75 metų dėl sunkios ligos kardinolas įteikė atsistatydino raštą nuncijui arkivyskupui J.M. Garcijai, nors popiežius ir buvo prašęs neskubėti, 1998 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas V. Adamkus už doros ir laisvos tautos dvasios brandinimą Lietuvoje V. Sladkevičių apdovanojo Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu, tais pačiais metais jam įteikta Santarvės premija.
2000 metais gegužės 28 dieną Šventosios Romos kardinolas V. Sladkevičius mirė Kaune, palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos Švč. Sakramento koplyčioje (Irena Petraitienė).

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *




Įspėjimas!
Jūsų adresas užregistruotas: 54.224.103.180
TPL.lt nekontroliuoja trečiųjų asmenų pateiktų komentarų turinio ir neatsako už jį.
TPL.lt svetainėje paskelbti trečiųjų asmenų komentarai atspindi išimtinai tik trečiųjų asmenų nuomonę.