Šatrijos kalnas

Šatrijos kalnas (Pašatrijos piliakalnis, arba Šatrija) – piliakalnis Telšių rajone, įrengtas vienoje aukščiausių Žemaitijos kalvų (228,7 m virš jūros lygio), 2,7 km į pietryčius nuo Luokės miestelio, 1,5 km į pietvakarius nuo kelio Luokė – Šaukėnai.
Nuo kalvos matyti ir kiti didesni kalnai – Medvėgalis, Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė, matosi Telšių katedros bokštai. Ant kalno pastatas didelis medinis kryžius. Kalno apylinkės priklauso Šatrijos kraštovaizdžio draustiniui, kuris užima 813 ha. Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitas labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio. Aikštelė viršuje – ovalios formos. Anksčiau piliakalnio šlaitai buvo ariami.

1835 m. piliakalnyje vyko kasinėjimai. Pagal archeologinius radinius jis datuojamas I tūkstantmečio antra puse – II tūkstmečio pradžia. Kalvoje rasti archeologiniai radiniai: degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmeniniai kirvukai. Kalvos viršuje XIV a. stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonių gyventa dar nuo II a. pr. m. e. Čia galėjo būti vienas svarbiausių pagonių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus krikščionybę. Viduramžiais buvo net mėginta pervadinti kalvą šv. Juozapoto kalnu, bet šis pavadinimas neprigijo.

Pasakojama, kad nuo seno ant kalvos renkasi visos Žemaitijos raganos. Kažkada jos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus įlinko. Žmonės kalba, kad kažkada per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas prisipylė pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Kur buvusios kur nebuvusios čia pat atlėkė pelės, kurios pragraužė kišenes ieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiuto ir sušuko: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“ Pelės kaip mat išsilakstė, ir taip prigijo Šatrijos pavadinimas.

Kasmet, trečiąjį liepos šeštadienį senojo žemaičių tikėjimo tęsėjai susirenka ant Šatrijos švęsti Gabijos šventės.

Rasite Telšių rajone, Luokės seniūnijoje