Verdenė Ūlos akis

Verdenės – tai šaltiniai, kurių srovė statmenai gan stipria jėga muša į žemę ir susidaro įvaizdis, kad vanduo garuoja. Šie šaltiniai sunkiai užšąla žiemą. Apie 100 verdenių būtų galima aptikti Kurtuvėnų regioniniame parke. Taip pat yra ir Žemaitijoje prie Kretingos nedideliame plote apie penkias, šešias verdenes.

Ūlos akis - verdenė (virduklis, versmė, šaltinis), esanti Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijoje netoli Mančiagirės. 2000 m. versmė paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu. Šaltinis yra sufoniniame 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Virš upės lygio jis yra 4 m. Jo gylis 1,2 m. Šaltinio debitas yra apie 140 m3/d. Laikoma, kad vanduo jame kyla iš giluminių tarpmorerinių lygių ir turi nemažą spūdį. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis.

Šaltinio vanduo yra gėlas kalcio magnio hidrokarbonatinis. Ištirpusių mineralinių medžiagų jame yra apie 120,45 mg/l. Apie jį sako, kad skaidrus kaip ašara. Vanduo gėlas, minkštas, bekvapis, tačiau turi silpną geležies prieskonį. Jame 1,3 karto daugiau mangano ir dukart geležies. Vanduo iš šaltinio mažu 67 m ilgio upeliu kiek pavingiuoja lygiagrečiai Ūlos upei, tada pasukęs į vakarus, nučiurlena į upę. Aplinkiniai gyventojai šaltinio vandenį naudoja gėrimui, o taip pat mano, kad padeda nuo visų ligų – ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei.